bredis (Alces alces), stambiausias elninių (Cervidae) šeimos žinduolis. Paplitęs Eurazijos ir Šiaurės Amerikos miškuose. Kūno aukštis 192–220 cm, masė 387–800 kilogramų. Lietuvoje gyvena europinio briedžio porūšis (Alces alces alces); kūno aukštis iki 206 cm, masė iki 538 kilogramų. Briedžio kojos ilgos, galva didelė, jos apačioje plaukais apaugusi odos atauga, vadinamoji barzda. Tamsiai rudas, papilvė, snukio galas, kojų galai ir vidinė pusė šviesiai pilki. Ragus turi tik patinai. Ragai polimorfiški, juos meta kasmet. Minta medžių ūgliais, lapais, žieve, žole. Vasarą gyvena pavieniui, išskyrus pateles su jaunikliais, žiemą – nedideliais būriais. Lytiškai subręsta trečiaisiais gyvenimo metais, rujoja rugsėjo–spalio mėnesiais. Nėštumas trunka 8 mėn., gimsta 1–2 jaunikliai. Medžiojamas dėl mėsos ir ragų. Medžiokle reguliuojama populiacija. Esant dideliam briedžių skaičiui, miškų ūkis patiria nuostolių dėl jų daromos žalos pušų, drebulių, uosių ir ąžuolų jaunuolynams.
briedis
briedžio patelė su jaunikliu
Lietuvoje briedžių buvo daug iki 19 amžiaus. Po I pasaulinio karo buvo likę apie 30, po II pasaulinio karo – apie 90 briedžių. Iki 1962 briedžius medžioti buvo draudžiama. 1972–75 jų buvo apie 10 000. Daugiausia briedžių sumedžiota 1973–76 (vidutiniškai po 3000 kasmet). Per 1998–99 medžioklės sezoną sumedžioti 306, per 2022–23 – 2935 briedžiai; 2002 jų buvo 4458, 2019 –18 182, 2023 –20 747.
370