brinkmas, kietojo kūno tūrio padidėjimas dėl skysčio ar garų sugėrimo iš aplinkos. Būdingas polimerams ir kai kurioms neorganinėms sluoksniuotosios struktūros kristalinėms medžiagoms (montmorilonitams ir kitiems moliams). Medžiagos, sukeliančios ar skatinančios brinkimą, vadinamos brinkikliais. Vienas dažniausiai naudojamų brinkiklių – vanduo (brinkina želatiną, odą, medieną, molį); sintetiniai polimerai paprastai brinkinami organiniais tirpikliais. Brinkimas nusakomas brinkimo laipsniu, kuris yra lygus išbrinkusio kūno tūrio (arba masės) ir pradinio jo tūrio (masės) santykiui. Brinkimo laipsnis gali siekti iki 20–30; juo dažnai naudojamasi kiekybiškai apibūdinant kaučiuko vulkanizuojamumą. Brinkimas gali būti ribotas – sustoja, kai pasiekia tam tikrą pusiausvyrinį brinkimo laipsnį, ir neribotas, kuris baigiasi visišku medžiagos ištirpimu. Su brinkimu susijęs celiuliozės virimas, odų rauginimas ir dažymas, klijų gamyba, daugelio maisto produktų gaminimas, sėklų dygimas.
53