Britãnijos Ìndija, Brtų Ìndija (British India), 18 a. viduryje–1858 britų Ost Indijos bendrovės, 1858–1947 Didžiosios Britanijos tiesiogiai ir netiesiogiai (valdė per vasalinių kunigaikštysčių kunigaikščius, kurių valdžią kontroliavo rezidentai) valdoma Pietų Azijos dalis (daugiausia dabartinės Indijos, Pakistano ir Bangladešo teritorijos). 1796–1802 jai priklausė ir Ceilonas (dabar Šri Lanka), 19 a.–1935 – ir Birma, 1839–1937 – ir Adenas, 1811–14 – ir Java, 1826–67 – ir valdos Malajoje ir Singapūre.
1858, Didžiosios Britanijos Parlamento nutarimu panaikinus Ost Indijos bendrovę, Britanijos Indija atiteko Didžiosios Britanijos karaliui (1876 karalienė Viktorija buvo paskelbta Indijos imperatore); taip Britanijos Indija ne tik faktiškai, bet ir oficialiai tapo Didžiosios Britanijos kolonija. Ją tiesiogiai valdė Didžiosios Britanijos vyriausybės Indijos reikalų ministras, reziduojantis Londone, ir vicekaralius (generalgubernatorius) Indijoje. Iki 1912 Britanijos Indijos sostinė buvo Kalkuta, 1912–47 – Delis. Britanijos Indija turėjo administracinį aparatą, biudžetą, kariuomenę (eiliniais daugiausia tarnavo vietos gyventojai, karininkais – britai). Valdymo reformos pamažu suformavo atstovaujamosios valdžios institucijas. Rinkimų teisė buvo ribota, bet tai nesukliudė formuotis daugiapartinei sistemai. Oficialiai buvo paskelbta visų Britanijos Indijos gyventojų, nepaisant rasės, religijos ir tautybės, lygybė.
Britanijos Indijos žemėlapis (1909, iš leidinio Imperial Gazetteer of India)
Didžiosios Britanijos laikais sparčiai plėtojosi ūkis, komunikacijos, kūrėsi mokyklos. 1919–47 Britanijos Indija priklausė Tautų Sąjungai. Britų imperijos apologetai Britanijos Indiją vadino Britanijos imperijos perlu.