bronchiolitas

bronchioltas (bronchiolitis), smulkiųjų kvėpavimo takų (bronchiolių) uždegimas. Ūminiu infekciniu bronchiolitu serga daugiausia kūdikiai ir maži vaikai (2–24 mėnesių, dažniausiai 2–8 mėnesių berniukai 1,7 karto dažniau), retai vyresni vaikai ir suaugusieji. Riziką susirgti bronchiolitu didina neišnešiotumas, įgimtos širdies, nervų ir imuninės sistemos ligos, tėvų rūkymas. Užsikrečiama kontaktiniu būdu per kvėpavimo takų sekretą. Sukėlėjas – respiracinis sincitinis virusas (RSV), rečiau – kiti virusai (paragripo, gripo, adenovirusas), pneumonijos mikoplazma. Pažeidžiami smulkieji kvėpavimo takai (bronchiolės): padidėja gleivinės sekrecija, ji paburksta, ląstelės žūva, lupasi, todėl bronchiolių spindis siaurėja, jos užsikemša (obstrukcija), pradeda trūkti deguonies (hipoksija). Inkubacinis laikotarpis 2–5 dienos. Liga prasideda sloga, kosuliu, nedideliu karščiavimu, per 1–2 dienas kūdikio būklė blogėja, ryškėja kvėpavimo nepakankamumo simptomai: švokštimas iškvepiant, cianozė, kvėpavimas dažnėja iki 50–60 kartų per min, kvėpuojant juda nosies sparneliai, įtraukiami tarpšonkauliai; kūno temperatūra pakyla iki 39 °C. Trunka 7–10 dienas, daliai pasveikusių ligonių kartojasi švokštimas sergant virusine kvėpavimo takų infekcija, kai kurie suserga bronchine astma. Sunkios formos bronchiolitas gydomas ligoninėje deguonies terapija, bronchus plečiančiaisiais, antivirusiniais vaistais, specifinių antikūnų preparatais, kartais kortikosteroidais, antibiotikais. Suaugusieji serga fibrozine bronchiolito forma – obliteruojančiu bronchiolitu.