brònza dailėjè
Dailėje bronza yra viena pagrindinių naudojamų medžiagų. Įvairios formos skulptūros, taikomosios dailės bronzos dirbiniai daromi liejimo, kalybos, kalstymo technikomis, gali būti šlifuojami, poliruojami, raižomi, patinuojami, auksuojami, inkrustuojami. Bronza (miltelių ir plokštelių pavidalu) naudojama kitų medžiagų (gipso, medžio, kaulo, juodųjų metalų) dirbiniams bronzuoti (bronzavimas).
Istorinė apžvalga
ritualinis indas iš Kinijos (16–11 a. pr. Kr., Guimet muziejus Paryžiuje)
skulptūrėlė iš senovės Egipto (apie 500 pr. Kr., Berlyno valstybiniai muziejai)
Delfų važnyčiotojo fragmentas (senovės Graikija, apie 470 pr. Kr., Archeologijos muziejus Neapolyje)
Trečiame tūkstantmetyje prieš Kristų dailės dirbiniai iš bronzos lieti Mesopotamijoje, Akade, nuo antro tūkstantmečio prieš Kristų – Egipte, Kinijoje (kinų bronza). Savitos vėlyvesnės (pirmas tūkstantmetis) Pietų Amerikos bronzos liejimo tradicijos; čia, be bronzos (jos sudėtyje buvo iki 12 % alavo), naudotas aukso ir vario lydinys (vadintas tumbaga). Europoje seniausi Kretos‑Mikėnų kultūros bronzos dirbiniai (trečias–antras tūkstantmetis prieš Kristų; lietinės karių, dievybių skulptūrėlės). Bronza ypač populiari buvo senovės Graikijoje. Archaikos laikotarpiu taikyta kalybos, nuo 6 a. pr. Kr. – liejimo technika (iš vaškinio modelio, kuris liejant ištirpsta). Kurta statulos, įvairūs taikomojo pobūdžio dirbiniai (bronzinės Romos panteono durys, 3 a. prieš Kristų). Dauguma bronzinių graikų skulptūrų išliko senovės romėnų marmuro kopijų pavidalu.
Ankstyvosios krikščionybės laikais bronzos kūriniai buvo gana reti. Viduramžiais iš bronzos daugiausia daryti taikomieji dirbiniai: liturginiai, namų apyvokos reikmenys, pradėtos lieti antkapinės plokštės. Romaniniai bronzos dirbiniai masyvūs, monumentalūs. 11–12 a. bronzos liejyba klestėjo Vokietijoje (Mainzo, Hildesheimo, 10–11 a., Augsburgo, 11 a., katedrų durys). Meniškų bronzos dirbinių sukurta Nyderlanduose, Anglijoje (Gloucesterio katedros žvakidės, Durhamo katedros durų rankena, visos 12 a.), Prancūzijoje (Lježo bažnyčios krikštykla, 1115, meistras Renier de Huy). Gotikiniai bronzos dirbiniai imitavo brangiuosius metalus, buvo grakščių, rafinuotų formų. 12–14 a. garsėjo ornamentuota Mosulo bronza (Irakas); jos tradicijos 16 a. buvo tęsiamos Venecijoje. 15 a. Anglijoje darytos meniškos portretinės monetos – soverenai.
L. Ghiberti. Florencijos baptisterijos durų fragmentas (1425–52)
Renesanso epochoje Italijoje vėl susidomėta bronza kaip skulptūros medžiaga. Kurta daug bronzinių paminklų (Gattamelatos – Paduvoje, 1447–53, skulptorius Donatello, B. Colleoni – Venecijoje, 1479–90, skulptorius A. del Verrocchio), statulų, siužetiniais reljefais puoštų durų (Florencijos baptisterijos, 1425–52, skulptorius L. Ghiberti). 15–16 a. paįvairėjo bronzinės plastikos faktūra: derinta matiniai ir poliruoti, lygūs ir gausiai reljefais puošti paviršiai. Bronza ypač išpopuliarėjo 17–18 a.; bronzinėmis statulomis puošta barokiniai rūmai, parkai, miestų aikštės (F. Girardono Versalyje, B. C Rastrelli Sankt Peterburge), paauksuotomis bronzos detalėmis – baldai (meistro A. Ch. Boulle’io, Prancūzija). Paplito taikomieji dekoratyviniai dirbiniai: grotelės, pertvaros, židinio reikmenys, žvakidės.
A. del Verrocchio. Dovydas (apie 1475, Bargello nacionalinis muziejus Florencijoje)
19 a. bronza daugiausia naudota taikomiesiems dirbiniams daryti, skulptūroms reprodukuoti. 19 a. pabaigoje bronzos savybių galimybes (šviesos ir šešėlių efektai, faktūros įvairovė – matinis, poliruotas, grublėtas paviršius, lipdymo pėdsakai) išradingai naudojo impresionistai (A. Rodinas), 20 a. – modernistai (É. A. Bourdelle’is, Ch. Despiau, J. Lipchitzas, A. Maillolis, G. Manzu, H. S. Moore’as).
Bronza Lietuvos dailėje
Lietuvoje Renesanso laikotarpiu iš bronzos lietos patrankos (liejyklos Vilniuje ir Valkininkuose). Reprezentacinės puoštos gyvūnų, heraldinių ženklų, augalinių ornamentų reljefais, įrašais. 16 a. susiklostė Vilniaus medalių mokykla. Iš bronzos nulieta portretinių (Žygimanto Senojo ir jo šeimos narių, 1532, Žygimanto Senojo, 1561), religinių medalių.
Baroko laikais sukurta bronzinių biustų (J. Tiškevičiaus, apie 1652, Jonušo Radvilos, apie 1653, abiejų skulptorius G. F. de Rossi), lieti indai, įvairūs šviestuvai (jėzuitų vienuolyno noviciato dailės dirbtuvėse prie Šv. Ignoto bažnyčios Vilniuje buvo žibintų ir sietynų liejykla), varpai (meistrai J. Broiteltas, J. Delamarsas, G. Merkas, J. Tomaševičius). 19 a. iš bronzos nulieta kamerinių skulptūrų (skulptorius A. Le Brunas), stalo, vaistinės indų, kandeliabrų, sietynų. 20 a. pirmoje pusėje skulptūrų iš bronzos sukūrė P. Rimša, J. Zikaras. Kaip skulptūros medžiaga bronza išpopuliarėjo 20 a. antroje pusėje; biustų, paminklų, statulų, medalių sukūrė P. Aleksandravičius, R. Antinis (vyresnysis), J. Kėdainis, J. Mikėnas, P. Repšys, V. Vildžiūnas, S. Kuzma, P. Mazūras ir kiti.
V. Balsys. Bučinys (1986; © LATGA, 2020)
917
-bronza