brònzos ámžius, žálvario ámžius, archeologinis laikotarpis tarp akmens amžiaus ir geležies amžiaus. Terminas pradėtas vartoti 19 a. pirmoje pusėje (C. J. Thomsenas, J. J. Worsaae); dažniausiai vartojamas Europoje. Pereinamasis laikotarpis iš neolito į bronzos amžių vadinamas eneolitu. Bronzos amžiaus paminklus ir radinius 19 a. pabaigoje susistemino O. Montelius.
bronzos amžiaus įvijinė diadema (1000–900 pr. Kr.; Slovakijos nacionalinis muziejus Martine)
Skiriamas senasis ir naujasis bronzos amžius. Bronzos amžius – pirmasis žmonijos istorijos laikotarpis, kuriame pradėta naudoti metalą. Šiuo laikotarpiu bronza tapo pagrindine medžiaga, iš kurios buvo gaminami ginklai, papuošalai ir darbo įrankiai. Anksčiausiai bronza pradėta naudoti Pietų Mesopotamijoje (šeštas tūkstantmetis prieš Kristų), nuo ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų ji paplito Egipte, Turkijoje, Pietų Irane; Azijoje bronzos plitimas sutapo su rašytinių šaltinių atsiradimu, todėl archeologinėje literatūroje bronzos amžius dažniausiai nėra išskiriamas. Amerikoje bronzos dirbiniai anksčiausiai (iki 1000 pr. Kr.) pradėti naudoti Šiaurės Argentinoje, vėliau jie pasirodė Peru, Centrinėje Amerikoje (naudojo actekai), tačiau nepaplito. Japonijoje ir Afrikoje (į pietus nuo Sacharos) bronza atsirado kartu su geležimi. Europoje bronzos amžius prasidėjo apie 3000 pr. Kr.; ankstyviausių bronzos dirbinių aptikta Kretos saloje.
bronzos amžiaus auksinė apyrankė iš Ölando (Valstybinis istorijos muziejus Stokholme)
Iš Viduržemio jūros kraštų bronza paplito ir kitose Europos dalyse. Svarbiausias metalurgijos centras Pietų Europoje buvo Egėjo jūros baseinas (Kretos-Mikėnų kultūra), Vidurio Europoje – Úněticės kultūra, Apeninų pusiasalyje – Apeninų kultūra, Britų salose – Kornvalio pusiasalis, Skandinavijoje – Gotlando ir Ölando salos. 14 a. pr. Kr. bronza buvo liejama beveik visoje Europoje. Jos naudojimas darė įtaką įvairioms gyvenimo sritims; intensyviau pradėta naudoti plūgą ir gaminta tekstilė (austa vertikaliosiomis staklėmis), ėmė atsiskirti amatai (metalo liejimas, kalvystė, puodininkystė), išsiplėtė prekyba grynaisiais metalais (variu, auksu, cinku, sidabru, alavu), gintaru, kailiais, druska. Keitėsi papuošalų, įrankių ir ginklų formos; bronziniai ginklai tapo valdžios ir prestižo atributu.
bronzos amžiaus gyvenamasis namas, rekonstruotas pagal gyvenvietės prie Peterborough (Jungtinė Karalystė; tiriama nuo 1999) statinių liekanas (1200–800 pr. Kr.)
Rytų Baltijos regione
Rytų Baltijos kraštuose, arba ankstyviausioje prabaltų teritorijoje (nuo Vyslos žemupio pietuose iki Suomijos įlankos šiaurėje ir Dniepro rytuose), nebuvo bronzos žaliavos, metalai greičiausiai buvo atvežami iš vario ir alavo telkinių Bohemijoje, vario telkinių Vidurio Slovakijoje, Vidurio Vokietijoje ir Rytų Alpių kalnuose. Manoma, kad bronzos dirbiniai į Rytų Baltijos regioną pateko iš Šiaurės Vokietijos ir Skandinavijos metalo apdirbimo centrų; daugiausia dirbinių rasta Baltijos pajūryje, ypač Sembos pusiasalyje.
Senojo bronzos amžiaus (1600–1100 pr. Kr.) dirbinių, dažniausiai vienetinių, aptinkama pavieniui visame regione. Žinomos 204 radimvietės, kuriose buvo 439 bronzos amžiaus radiniai; svarbiausios: Nortikių lobis, Rantavos (nuo 1946 rusų kalba Zaostrovje) pilkapynas, Mažoji Drabnava (visi Sembos pusiasalyje, dabar Kaliningrado sr.), Kalējų lobis (Liepojos rj., Latvija). Radinių didžiąją dalį – 79 % – sudaro ginklai (beveik visi – kirviai), apie 18 % – papuošalai, apie 1 % – darbo įrankiai. Išsiskiria Nortikių tipo kovos kirviai – vienintelis dirbinių tipas, perimtas vakarinių kaimynų (pirmiausia Lužitėnų kultūros gyventojų), paplitęs nuo Latvijos iki Danijos. Bronzos amžiuje išaugo prekyba gintaru. Baltijos gintaras, iškeistas į bronzą, buvo gabenamas į Pomeraniją, Šiaurės Vokietiją, Daniją, iš ten greičiausiai – į Vidurio, Vakarų ir Pietų Europą.
bronzos amžiaus Nortikių tipo kovos kirvis (12–9 a. pr. Kr.)
Šiuo laikotarpiu susidarė archeologinės kultūros: Sembos pusiasalyje, Priegliaus baseine, Lietuvos Užnemunėje bei pajūryje – pilkapių kultūra, Vyslos žemupio dešiniajame krante ir Mozūrų ežeryne iš Vidurio Lenkijos paplito ankstyvoji Lužitėnų kultūra, Rytų Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos teritorijoje – ankstyvoji brūkšniuotosios keramikos kultūra. Dauguvos baseine ir Kuršo pusiasalio šiaurinėje dalyje pradėjo formuotis Pabaltijo finougrų etnosas.
Naujajame bronzos amžiuje (1100–550 pr. Kr.) Rytų Baltijos kraštuose, be atvežtinių bronzos dirbinių, plito ir vietinių dirbinių tipai; rasta bronzinių dirbinių gamybos žymių (daugiausia įtvirtintose gyvenvietėse). Žinomos 296 radimvietės, kuriose buvo 939 radiniai; didesnė jų dalis rasta lobiuose. Šiuo laikotarpiu sumažėjo ginklų ir padaugėjo papuošalų bei darbo įrankių (tai rodo bronzos naudojimo ir gamybos vietų plitimą).
Visoje Baltijos jūros pakrantėje išaugo prekyba bronza; susidarius Baltijos prekybos keliui (lotynų kalba circum) sumažėjo Sembos reikšmė, atsirado nauji Saaremos bei Šiaurės Estijos pakrantės prekybos arealai; tai rodo ir pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pirmos pusės laivo pavidalo kapai. Archeologinės kultūros: pilkapių, Lužitėnų, brūkšniuotosios keramikos (išsiplėtė jos teritorija). Pripetės baseine bronzos amžiaus pabaigoje pradeda formuotis Milogrado kultūra, rytuose – Dniepro-Dauguvos kultūra, į šiaurę nuo Dauguvos ir Estijoje – Asvos kultūra (Asvos piliakalnis).
Lietuvoje
Lietuvoje bronzos amžius 20 a. vadintas žalvario amžiumi, nors žalvaris Europoje iki Romos imperijos laikų (30 ar 27 m. pr. Kr.) beveik nenaudotas. Apima 1600–550 pr. Kr. laikotarpį, kuris skirstomas į senąjį (17–12 a. pr. Kr.) ir naująjį (11–6 a. pr. Kr.) bronzos amžių. Pirmieji bronzos dirbiniai į Lietuvos teritoriją pateko 17 a. pr. Kr.; jų prekybai buvo svarbus Baltijos gintaras ir Baltijos prekybos kelias. 1300–1100 pr. Kr., be atvežtinių, atsirado ir vietinių bronzos dirbinių, daugiausia ginklų ir papuošalų. Rasta apie 300 bronzos dirbinių iš 120 radimviečių. Dauguma jų, ypač lobiai, rasti siaurame pajūrio ruože, kuriame gausu gintaro. Nutolusiuose nuo jūros regionuose bronzos dirbinių randama retai. Senojo bronzos amžiaus gyvenviečių (kurtos netoli vandens) topografija, planavimas bei pastatų konstrukcijos panašios į akmens amžiaus. Plačiai naudoti akmens, kaulo ir rago dirbiniai. Bronzos dirbiniai reti, jų aptinkama pavieniui arba nedideliuose lobiuose.
bronzos amžiaus įmoviniai ietigaliai (7–6 a. pr. Kr.)
Dauguma dirbinių, lietų vietinių meistrų (varkalių), paprastai turi prototipus gretimuose kraštuose. Senojo bronzos amžiaus gyvenviečių rasta: Žaliojoje (Maišiagalos seniūnija), Bratoniškėse (Bratoniškių stovyklavietė ir gyvenvienė), Kernavėje, Samantonyse (Samantonių stovyklavietė), Kretuonyse (prie Kretuono ežero) ir kitur. Laidojimo paminklų žinoma labai nedaug, daugiausia iš Vakarų Lietuvos. Mirusieji laidoti nedeginti pilkapiuose su akmenų vainikais ar kitokiomis akmenų konstrukcijomis (Šlažių pilkapynas prie Kretingos).
Naujajame bronzos amžiuje gyvenvietes pradėta kurti aukštesnėse vietose, dažniausiai rengta įtvirtintos bendruomeninės gyvenvietės-piliakalniai. Daugiausia įtvirtintų gyvenviečių tyrinėta Rytų Lietuvoje: Dūkšto piliakalnis ir gyvenvietė, Sokiškių piliakalnis, Narkūnų (Narkūnų piliakalnis), Velikuškių piliakalniai, Nevieriškių piliakalnis ir kiti. Jų aikštelių pakraščiais buvo kelios vertikaliai sukaltų kuolų gynybinės užtvaros (retai kada – pylimai), viduje – pailgi, dažniausiai stačiakampiai stulpinės konstrukcijos pastatai su atvirais židiniais. Dauguma dirbinių gaminta iš akmens, kaulo ir rago. Kai kuriuose piliakalniuose (Narkūnų, Sokiškių) rasta bronzos dirbinių gamybos žymių – molinių liejimo formų, tiglių, samtelių. Laidojimo paminklai žinomi dažniausiai iš Lietuvos pajūrio. Mirusieji laidoti sudeginti, urnose arba be jų, pilkapiuose; kapai apdėti akmenų vainikais ar įvairiomis konstrukcijomis (Ėgliškių pilkapynas, Kurmaičių pilkapynas). Kitur Lietuvoje rasta pavienių nedegintų mirusiųjų kapų plokštiniuose kapinynuose (Kernavės gyvenvietės).
Žmonės bronzos amžiaus laikotarpiu vertėsi gyvulininkyste ir žemdirbyste, augino galvijus, kiaules, arklius, avis, ožkas, šunis, javus (kviečius, miežius, soras), linus ir kanapes. Rytų Lietuvoje pagrindiniai verslai išliko medžioklė ir žvejyba. Bronzos amžiuje išryškėjo vakarų (pilkapių kultūra) ir rytų (brūkšniuotosios keramikos kultūra) baltų etniniai masyvai.
L: E. Grigalavičienė Žalvario ir ankstyvasis geležies amžius Lietuvoje Vilnius 1995; M. Gimbutas Bronze Age cultures of Central and Eastern Europe London 1965; J. Coles, A. F. Harding The Bronze Age in Europe London 1979; H. Müller-Karpe Handbuch der Vorgeschichte. Bronzezeit Bd. 4 T. 3 München 1980; K. Kristiansen Europe Before History Cambridge 1998.
1490