brūkšniúotoji kerãmika, lipdyta keramika su grūsto granito priemaišomis molio masėje, brūkšniuotu paviršiumi. Europoje atsirado ankstyvajame neolite. Antro tūkstantmečio pabaigoje–pirmo tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje plito Rytų Lietuvoje, Vakarų Baltarusijoje, Latvijos pietryčiuose, vėliau – Vidurio Baltarusijoje, Lietuvos šiaurės vakaruose ir Užnemunėje. Brūkšniuota per dar neišdžiūvusio puodo paviršių braukiant žolės, šiaudų ar stagarų gniūžte, kartais naudotos specialios šukos.
Skiriamos trys pagrindinės puodų formos: puodynės su S raidės pavidalo profiliuotomis sienelėmis (aukštis 17–29 cm, skersmuo 21–26 cm), statinaitės pavidalo puodai tiesiomis sienelėmis (aukštis 12–26 cm, skersmuo 10–24 cm) ir briaunoti puodai. Ankstyvajai brūkšniuotajai keramikai būdingas neryškus ir netvarkingas brūkšniavimas, ji neornamentuota. Vėlyvoji brūkšniuotoji keramika (pirmo tūkstantmečio pabaiga–1–2 a.) ryškiai brūkšniuota, su briaunomis, ties briauna puošta gnaibymu, pirštų ar nagų įspaudais, įrėžimais, voleliais, antspaudėliais. Labiausiai paplitęs brūkšniuotosios keramikos ornamentas – gnaibymas. Gnaibyta trejopai: vertikaliai, horizontaliai ir banguotai. Brūkšniuotoji keramika formavosi kaip naujas bronzos amžiaus reiškinys, veikiamas įvairių etnokultūrų. Nuo 2–3 a. ši keramika ėmė nykti plintant grublėtajai keramikai.
brūkšniuotoji keramika: 1 – S raidės pavidalo puodynė, 2 – statinaitės pavidalo puodas, 3 – briaunotas puodas
1490