Bruno Pontecorvo
Pontecorvo Bruno (Brunas Pontekòrvas) 1913 08 22Pisa 1993 09 24Dubna, Italijos, Didžiosios Britanijos ir SSRS fizikas. Žydų kilmės. Italijos nacionalinės akylųjų akademijos užsienio narys (1981).
Išsilavinimas ir veikla
1933 baigęs Romos universitetą dirbo jame. 1936–40 dirbo Prancūzijoje, 1940–43 Jungtinėse Amerikos Valstijose, 1943–48 Kanadoje, 1948 gavęs Didžiosios Britanijos pilietybę dėstė Liverpulio universitete, dalyvavo kuriant atominę bombą. 1950 padedamas sovietų agentų iš Suomijos atvyko į SSRS. Nuo 1950 dirbo Branduolinių problemų institute, Jungtiniame branduolinių tyrimų centre Dubnoje, dėstė Maskvos universitete; profesorius (1961). SSRS mokslų akademijos narys (1964).
Mokslinė veikla
Svarbiausios tyrimų (juos daugiausia atliko SSRS) sritys: silpnųjų sąveikų fizika, neutrinų fizika, astrofizika, neutronų lėtinimas, branduolių izomerija. 1946 panaudojęs chloro virtimo radioaktyviuoju argonu branduolinę reakciją sukūrė neutrinų detektavimo metodą. 1957 iškėlė neutrinų osciliacijos hipotezę. Ištyrė neutraliųjų pionų susidarymą veikiant protonus ir atomų branduolius didelės energijos neutronais, pionų sąveiką su branduoliais ir nukleonais. 1959 su kitais nustatė neradiacinį miuonų pagavimą sunkiuosiuose μ mezonuose.
Apdovanojimai
Lenino premija (1963).