brúožų teòrija, viena asmenybės teorijų. Įvairūs asmenybės bruožai (pastovūs polinkiai vienodomis aplinkybėmis elgtis panašiai) gali skirtingai reikštis ir sudaryti daug derinių, kurie lemia žmonių unikalumą. Bruožų negalima matyti tiesiogiai, paprastai apie juos sprendžiama iš žmogaus elgesio. Bruožų teorijos atstovai dažniausiai taiko objektyvų matematinį veiksmą (faktorinė analizė), kad išskirtų pagrindinius bruožus, sudarančius asmenybės struktūrą. Bruožų teorijos pradininkas G. W. Allportas 1937 išskyrė tris bruožų tipus, kurie lemia asmenybės veiklą ir elgesį: šerdiniai (apibūdina asmenybę ir lemia gyvenimo kryptį), centriniai (nuolat reiškiasi kasdienėse situacijose) ir šalutiniai (reiškiasi ypatingose situacijose). R. B. Cattellis teigė, kad asmenybę sudaro 16 pagrindinių bruožų porų: pavaldumas ir dominavimas, drovumas ir iniciatyvumas, atvirumas ir įtarumas bei kiti. H. J. Eysenckas teigė, kad asmenybės bruožus lemia emocinis stabilumas ir neurotizmas (žmogaus jausmų kontrolės lygis), introversija ir ekstraversija bei psichotizmas (žmogaus izoliavimasis). Kitų bruožų teorijos atstovų (R. R. McCrae, P. T. Costos, L. R. Goldbergo, W. T. Normano; visi Jungtinėse Amerikos Valstijose) teigimu, bruožai yra genetiškai nulemti, asmenybę sudaro penki faktoriai. Jų pavadinimai ir turinys skiriasi, bet teigiama, kad pirmasis ir antrasis faktoriai žymi bruožus, pasireiškiančius bendraujant (pavyzdžiui, ekstraversija ir polinkis sutikti), trečiasis faktorius – į užduotį nukreiptą elgesį ir impulsų kontrolę (pavyzdžiui, sąžiningumas), ketvirtasis – emocinį stabilumą (pavyzdžiui, neurotizmas), penktasis – asmenybės mąstymo ir patirties sudėtingumą bei kokybę (pavyzdžiui, atvirumas patyrimui). Bruožų teorija kritikuojama kaip aprašomoji, neaiškinanti elgesio priežasčių, neatsižvelgianti į situacijos poveikį elgesiui, neatskleidžianti bruožų kilmės arba raidos priežasčių. Bruožų teorijai artima tipų teorija.
1862