Bruslovo prasiveržmas, didžiausia Rusijos kariuomenės puolamoji operacija Rytų fronte per Pirmąjį pasaulinį karą. Vyko 1916 06 04–07 13.
Rusijos Pietvakarių fronto kariuomenė (633 000 žm., 1938 pabūklai, vadas Aleksejus Brusilovas) puolė Austrijos-Vengrijos kariuomenės (475 000 žm., 1846 pabūklai, vadas erchercogas Juozapas Ferdinandas) gynybos pozicijas 480 km ruože penkiomis kryptimis. Pagrindinį smūgį smogė Lucko kryptimi, trylikoje vietų pralaužė frontą (svarbiausių smūgių vietose sudaryta didelė kiekybinė jėgų persvara) ir pasistūmėjo į priekį 60–150 km, užėmė beveik visą Voluinę, Bukoviną, dalį Galicijos. Prieš puolančią Rusijos kariuomenę iš Vakarų ir Italijos frontų permestos 34 Austrijos-Vengrijos ir Vokietijos divizijos. Stokojant fronto rezervo ir dėl karinės vadovybės neryžtingumo (į mūšį per vėlai įtrauktas strateginis rezervas – Ypatingoji armija) puolimas buvo nutrauktas, bet Austrijos-Vengrijos kariuomenė nuo patirto pralaimėjimo neatsigavo iki karo pabaigos.
Rusijos karių ataka Pietvakarių fronte (1916 06–07)
Centrinių valstybių kariuomenė neteko apie 1,5 mln. karių (iš jų 420 000 pateko į nelaisvę), Rusija – apie 0,5 milijono. Po Brusilovo prasiveržimo ir Somme’os mūšio (1916 07–11) Vokietijos kariuomenė prarado strateginę iniciatyvą. Rumunija įstojo į karą Antantės pusėje.