bučius (1937, fotografas Juozas Timukas; Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus)
bùčius, žuvų gaudyklė su piltuvo formos gerkle. Lietuvoje iš seno daryta iš lazdyno karkaso, apipinto karklo ar žilvičio vytelėmis, aptraukto kanapiniu ar lininiu, nuo 20 a. 7 dešimtmečio ir kaproniniu tinkleliu. 10 dešimtmetyje brakonieriai bučius darė iš vielos tinklo. Skersmuo 30–80 cm, ilgis 0,8–2,2 m. Būdavo įvairių formų ir paskirties. Bučius gerkle pasroviui statydavo upeliukuose ir grioviuose, kai į pievas plaukdavo neršti lydekos. Joms grįžtant bučius apsukdavo. Pavasarį bučius statė į angas upelių užtvarose ir gaudė lydekas, ešerius, raudes, žiemą – vėgėles. Neršiant kuojoms Nemuno užtakiuose, t. p. ežeruose į dugną įbesdavo apverstą eglės viršūnę ir dirbtinę nerštavietę apstatydavo bučiais. Nemune ir Neryje bučiais nerštavietėse gaudė žiobrius. Nemuno deltoje bučiais gaudė nėges: po 6–10 juos rišo prie žilvičio virvės ir nuleisdavo į vagą.
Bučius įmesdavo į upelių duobes, ežerų žoles, tvenkinius, dėl svorio įdėję akmenį, dėl kvapo – skrudintos duonos (viliojo lynus, karosus, ešerius) ar mėsos (unguriams, vėgėlėms). Statė vakare, kratė rytą. Bučiukais su 2 gerklėmis priešinguose šonuose gaudė vėžius. Į bučių panaši varža. Nuo 1961 Lietuvoje bučiais žvejoti draudžiama.
bučius, statomas į užtvaras
bučius: a – bučiukas vėžiams gaudyti, b – į bučiuko vidų dedamas jaukas
1629