būdvardis

bdvardis, žodžių, reiškiančių daikto ypatybę ir kaitomų giminėmis, skaičiais ir linksniais, klasė.

Būdvardžio kategorijos raida

Istoriškai būdvardis išsiskyrė iš bendros vardažodžių kategorijos. Iš pradžių du vardažodžiai buvo siejami laisvu apozicijos ryšiu, t. y. pagal savo semantiką vienas jų apibrėžė kitą. Vėliau iš šių konstrukcijų išsirutuliojo pažymimosios konstrukcijos su sintaksiškai priklausomu būdvardžiu. Galutinai būdvardis atsiskyrė nuo daiktavardžių vėlyvuoju indoeuropiečių kalbų laikotarpiu, ėmus juos kaityti giminėmis ir derinti gimine, skaičiumi bei linksniu su pažymimuoju žodžiu (daiktavardžiu). Būdvardžio kategorijos raida tęsėsi indoeuropiečių dialektuose. Seniausią būdvardžio kaitymo giminėmis raidos etapą rodo hetitų kalba, kurioje būdvardis turi 2 giminių formas: bendrosios (neaš ‘naujas, ‑a’) ir bevardės (nean ‘nauja’) giminės. Toks raidos etapas būdingas toms indoeuropiečių kalboms, kuriose išlikusi tam tikrų būdvardžių vyriškosios ir moteriškosios giminės bendra forma, o bevardės – atskira (lotynų brevis ‘trumpas, ‑a’, breve ‘trumpa’), vėlesnis – senajai indų, senajai graikų, lotynų, gotų, slavų ir kitoms kalboms, turinčioms tris būdvardžių giminėmis kaitomas formas (vyriškąją, moteriškąją ir bevardę).

Būdvardžio kaitymas giminėmis

Lietuvių kalboje būdvardis turi taip pat 3 gimines: vyriškąją, moteriškąją ir bevardę (gẽras, ‑à, gẽra); giminės sistema pakito išnykus bevardės giminės daiktavardžiams. Vyriškosios ir moteriškosios giminės būdvaržių pagrindinė sintaksinė funkcija yra eiti pažyminiu prie atitinkamos giminės daiktavardžių (Keliu ėjo aukštas vyras / aukšta moteris); bevardės giminės būdvardžiai šios funkcijos neturi, nes nėra bevardės giminės daiktavardžių, prie kurių jie galėtų jungtis. Prūsų kalboje išlikus bevardės giminės daiktavardžiams buvo vartojami ir bevardės giminės būdvardžiai pažyminio funkcija (stae neuwenen Testamenten ‘tas naujasis Testamentas’). Tarinio funkcija (su jungtimi) būdinga visoms 3 būdvardžių giminėms. Tik vyriškosios ir moteriškosios giminės būdvardžiai paprastai eina tariniu asmeniniuose sakiniuose ir yra derinami su veiksniu einančiu daiktavardžiu ar jo ekvivalentu (Oras šiandien gražus; Motina buvo graži), o bevardės giminės būdvardžiai vartojami tokiuose asmeniniuose sakiniuose, kurių veiksnį sudaro: bevardės giminės įvardžiai ar substantyvinės bevardės giminės būdvardžiai (Visa tai jam pasirodė keista ir įtartina; Saldu – gardu, raudona – gražu); bevardės giminės reikšmę turintys vyriškosios giminės įvardžiai (Gamtoje viskas tikslu); veiksmažodžių bendratis (Pulti kokį nors kaimą buvo pavojinga). Bevardės giminės būdvardžiai dažniausiai eina tariniu beasmeniuose sakiniuose ir reiškia: įvairias asmens bei daikto būsenas (Man baisu); vertinimą, apibendrintą sprendimą (Mokytis verta; Čia padegta, aišku); laiko matą (Jau vėlu); lyginimą (lýgu); apimtį (mãža) ir kita. Visos 3 būdvardžių giminės gali atlikti substantyvinę funkciją (Geriau su išmintingu pamesti, nekaip su kvailu rasti; Iš ko pikta gimsta pasaulyje?), eiti predikatiniu pažyminiu (Tėvas grįžo linksmas; Visa jiems paduota gatava).

Būdvardžio kaitymas skaičiais

Vyriškosios ir moteriškosios giminės būdvardžiai turi dvi skaičiais kaitomas formas: vienaskaitą ir daugiskaitą (gẽras, ‑à, ger, gẽros), bevardės giminės – tik vienaskaitą, daugiskaita jiems nereikalinga dėl jų apibendrintos reikšmės. Būdvardžiai turi 6 linksnius: vardininką, kilmininką, naudininką, galininką, įnagininką ir vietininką; šauksmininką pavaduoja vardininkas (gerasis tėve), išskyrus būdvardžius su galūnėmis ‑is, ‑ė (medini žmogau, plg. sẽni). Lietuvių kalbos būdvardžiai linksniuojami ne kaip daiktavardžiai, o kaip gimininiai įvardžiai. Latvių kalboje įvardžių galūnes yra perėmę ne tik būdvardžiai, bet ir daiktavardžiai (visoje vardažodžių sistemoje yra pronominalinis linksniavimas, plg.: vyriškosios giminės vienaskaitos naudininkas lietuvių geram tėvui, latvių labam tēvam, vienaskaitos vietininkas lietuvių gerame tėve, latvių labā tēvā, daugiskaitos vardininkas lietuvių geri tėvai, latvių labi tēvi, daugiskaitos naudininkas lietuvių geriems tėvams, latvių labiem tēviem). Senosiose indoeuropiečių kalbose (hetitų, senojoje indų, senojoje graikų, lotynų) išlikęs senovinis nominalinis linksniavimo tipas, būdingas tiek daiktavardžiams, tiek būdvardžiams (linksniavimas).

Būdvardžio kaitymas linksniais

Vyriškosios ir moteriškosios giminės būdvardžiai linksniuojami pagal 4 linksniuotes: 2 vyriškosios giminės – (i)a kamieno (mãžas, šlãpias, mažèsnis, lauknis) ir u kamieno (gudrùs), 2 moteriškosios giminės – (i)o kamieno (mažà, šlapià, gudr) ir ė kamieno (lauknė, mažèsnė). Skirtingai nuo daiktavardžių bendrinėje lietuvių kalboje nėra i ir priebalsinio kamieno būdvardžiai. Daiktavardiškai vartojami bevardės giminės būdvardžiai sudaro atskirą paradigmą su vyriškosios giminės vienaskaitos formomis; bevardės giminės būdvardžiai paprastai turi vardininko ir galininko funkciją, o vyriškosios giminės – kitų linksnių funkcijas (Iš ko pikta gimsta pasaulyje? Maža turėdamas mažu praminti). Būdvardžiai turi specifines laipsnio ir apibrėžtumo kategorijas. Laipsnio kategoriją sudaro 3 pagrindinės tarp savęs santykiaujančios būdvardžių formos: nelyginamojo (mãžas, ‑à, mãža), aukštesniojo (mažèsnis, ‑ė, mažiaũ) ir aukščiausiojo (mažiáusias, ‑ia, ‑ia) laipsnio (laipsnis). Apibrėžtumo kategoriją sudaro paprastosios ir įvardžiuotinės kokybinių būdvardžių vyriškosios ir moteriškosios giminės formos (mãžas, ‑à, mažàsis, ‑óji). Įvardžiuotinės formos, sudarytos iš paprastųjų būdvardžių su įvardžiu ‑o (geràs-is), nurodo apibrėžtą daiktą (Apsiauk naujuosius batus, t. y. tam tikrus žinomus), paprastosios – tik daikto ypatybę ir apibrėžtumo nerodo (Apsiauk naujus batus, t. y. bet kuriuos, tik naujus). Įvardžiuotiniai būdvardžiai dažnai vartojami substantyvine (Kaip senieji švilpė, taip jaunieji šoko) ir pabrėžiamąja (senasis Vilnius) funkcija. Pastarosios funkcijos būdvardžiai į apibrėžtumo kategoriją neįeina. Bevardės giminės būdvardžiai įvardžiuotinių formų neturi (įvardžiuotinės formos).

Būdvardžiai pagal darybą

Pagal darybą būdvardžiai skiriami į paprastuosius darinius (gražùs, ‑), priesagų (laimngas, ‑a), galūnių vedinius (ėdrùs, ‑, kalbùs, ‑), priešdėlinius darinius (apkūnùs, ‑, pómažis, ‑ė) ir dūrinius (grynakraũjis arklys, ožkavinė avis).

L: Lietuvių kalbos gramatika t. 1 Vilnius 1965; Dabartinės lietuvių kalbos gramatika Vilnius ³1997; A. Valeckienė Funkcinė lietuvių kalbos gramatika Vilnius 1998; W. P. Lehmann Proto-Indo-European Syntax Austin–London 1974.

961