budynės

budỹnės, budtuvės, laidotuvių apeigų dalis nuo velionio mirties iki palydų į kapines.

Senovės lietuviai iki 20 amžiaus pradžios mirusįjį šarvojo pirkioje, prie jo buvo dvi–tris dienas budima, atliekama apeiginė rauda, giedama, meldžiamasi, vaišinamasi. Lietuvininkai evangelikai velionį, apdengtą balta drobule, laikydavo šaltoje patalpoje, dažniausiai namų rūsyje, apie savaitę. Vakare prie jo skaitė maldas, naktį degino žiburį. Budynės su maldomis, raudomis, giesmėmis rengtos paskutinį vakarą ir naktį prieš laidotuves, kai susirinkdavo visi kviestieji.

20 amžiaus viduryje visoje Lietuvoje prie pašarvoto mirusiojo artimieji budėdavo dieną ir naktį, šalia jo degindavo bent vieną žvakę, vadinamąją graudulinę (grabnyčią), pavakare rinkdavosi kaimynai. Per giedojimų ir maldų pertraukas mirusiojo šeimos nariai susirinkusiuosius vaišindavo, apie vidurnaktį duodavo naktipiečius.

Po Antrojo pasaulinio karo senieji budynių papročiai pradėjo nykti. Miestuose mirusiuosius pradėta šarvoti laidojimo namuose, prie mirusiojo budynės, vadinamasis tylusis budėjimas, skambant gedulingai muzikai, trunka dažniausiai vieną–dvi dienas nuo ryto iki vėlaus vakaro, kartais iki vidurnakčio.

2273