būgnas

afrikietis muša tradicinį būgną

bgnas, muzikos instrumentas – mušamasis membranofonas. Garso šaltinis – įtempta membrana. Tai išdirbta gyvulio oda, pūslė arba skrandis, kartais didelės žuvies, driežo oda arba sintetinės medžiagos (plastiko) plėvė. Būgno korpusas (rezonatorius) būna cilindro, statinės, pusrutulio, taurės, šalmo, pailgo kūgio, smėlio laikrodžio, ovalo, kvadrato, šešiakampio, aštuoniakampio ir kitos formos. Dažnai būna su garsaskylėmis. Daromas iš medžio (dažniausiai skobto kamieno), metalo, molio, moliūgo žievės. Kartais būna dažytas įvairiomis spalvomis, puoštas ornamentais, kalstytas, poliruotas, lakuotas, inkrustuotas perlamutru arba kaulu, papuoštas spalvotais kaspinais. Membrana būna vienoje arba abiejose būgno pusėse; kartais jis turi kelias membranas.

Garsų pokyčiams išgauti prieš grojimą būgno membrana kartais pašildoma saulėje ar prie ugnies, ištepama tam tikra pasta. Membrana prie korpuso pririšama virvėmis, prisiuvama prie lankelio, kurį prispaudžia metalinis apvadas, kartais prikalama vinimis. Membranos įtempimas reguliuojamas virvėmis arba odiniais diržais, varžtais. Būna būgnų ir be rezonatoriaus, pvz., Australijos aborigenų membraninis būgnas – sterblinio gyvūno oposumo oda, susukta į vamzdelį arba ištempta tarp kelių; per ją mušama rankomis. Rezonatoriaus neturi ir seniausieji afrikiečių būgnai (gyvulio oda, išdžiovinta saulėje ir ištempta tarp saulėje išdžiovintų kuolų), būgnai prijuostės. Būgno garsas išgaunamas mušant į membraną pirštais (kartais su antpirščiais), delnu, krumpliais, kumščiu, sprigtais, botago mazgu, kuokelėmis (kietais arba minkštais galais), metalinėmis lazdelėmis ir šluotelėmis, kuokele, sujungta su pedalu. Būgnai mušami ir per korpusą (rezonatorių). Džiazo muzikoje lazdelėmis tuo pat metu mušama per būgno odą ir metalinį lanką. Kartais membrana braukoma šlapiu pirštu (frikcinis grojimo būdas).

Kai kurie būgnai turi stygas arba plonas metalines spirales iš lauko pusės. Būgnai (pavieniai ir rinkiniai) nuo seniausių laikų buvo naudojami kaip signaliniai, apeiginiai, vėliau liaudies muzikos ansamblių, įvairių orkestrų muzikos instrumentai. Būgnu mušama ir elementarūs ritmai, ir sudėtingos ritminės figūros. Ypač sudėtinga poliritmija susidaro afrikiečių orkestruose, kai vienu metu grojama keliais būgnais skirtingu metru, tadžikų doirų ansambliuose ir kitur. Visuose 20 a. simfoniniuose ir pučiamųjų instrumentų orkestruose naudojama didysis ir mažasis būgnai, be jų, dar ir kai kurie Afrikos, Azijos, Lotynų Amerikos būgnai (dolis, timplipitas, provansališkasis būgnas, tomtomai, nagara, bongai, timbalai, konga ir kiti). Yra orkestrų (vadinamieji mušamųjų orkestrai, pvz., Strasbūro, Poznanės, Vilniaus ir kiti), kuriuose būgnai yra pagrindiniai instrumentai. Nuo 20 a. 7 dešimtmečio pramoginėje muzikoje vis dažniau naudojami elektroniniai būgnų pakaitalai, ritmo kompiuteriai.

Šiaurės Indijos porinis būgnas tabla (Šiaurės Indijos klasikinės muzikos ansamblio Svara tablininkas V. Logvinovas, Vilnius, 1996)

2052

būgnas (padirbtas apie 1910, Panevėžio apskritis)

LIETUVOJE būgnai nuo seno buvo naudojami kaip apeiginiai, signaliniai instrumentai. Lietuvos ir Žemaičių Didžiosios Kunigaikštystės kronika kariškus būgnus mini 1321 mūšio aprašyme. Vėliau būgnus ėmė naudoti liaudies muzikos ansambliai, įvairūs orkestrai. Būna įvairaus pavidalo (cilindro, pusrutulio); su membrana vienoje pusėje (būgnelis, kelmas, timpanas ir jo tipo katilbūgnis) ir abiejose pusėse (didysis, mažasis, pailgasis būgnas). Katilbūgnį sudaro varinis pusrutulis su 1–3 garsaskylėmis dugne; iš viršaus aptrauktas oda, kurią prispaudžia metalinis lankas ir įtempia varžtai. Vienas ar keli tokie būgnai buvo statomi ant geležinių stovų arba kabinami prie kario žirgo šonų. Mušami medinėmis kuokelėmis. Garsas stiprus, toli sklindantis.

Tokie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kavalerijos katilbūgniai (arganai, varganai) pirmą kartą minimi Nikono metraštyje 1536 mūšio aprašyme. Liaudies naudotas katilbūgnis (kartais turėjo skobtinį medžio graižą) mušant buvo statomas ant akmenų. Didžiojo, mažojo ir pailgojo būgno cilindrinis medinis arba metalinis graižas iš abiejų pusių aptrauktas oda, kuri pritvirtinta lankais ar virvėmis, įtempta varžtais ar brūzguliais. Didysis būgnas (kai kada prie jo įtaisytos lėkštės) mušamas kuokele arba kuokele, sujungta su pedalu, mažasis ir pailgasis – medinėmis lazdelėmis. Liaudies ir profesionaliojoje muzikoje naudojami įvairios kilmės būgnai.

1352