Bulgãrijos istòrija
Senovės laikai ir viduriniai amžiai
romėnų pirties griuvėsiai Odessoje (Varnoje)
Bulgarijos teritorijoje gyventa jau paleolite. 8–6 a. pr. Kr. gyveno trakų gentys. 1 a. jų žemes užkariavusi Roma įkūrė Mezijos ir Trakijos provincijas, kurios 395 atiteko Bizantijai. 6–7 a. čia apsigyveno slavai, apie 680 iš Pietų Besarabijos įsiveržė tiurkai protobulgarai. Jų chanas Asparuchas (valdė 681–701) tarp Dunojaus ir Balkanų kalnų įkūrė pirmąją Bulgarijos valstybę (681–1018; sostinė Pliska, 893–971 Preslavas, 971–1018 Ochridas). 8 a. Bulgarija gynėsi nuo Bizantijos. Sustiprėjo valdant chanui Krumui (803–814), kuris priėmė pirmuosius įstatymus, 811 sumušė Bizantijos kariuomenę (813 vos neužėmė Konstantinopolio). Slavams asimiliuojant įsiveržėlius 8–10 a. klostėsi bulgarų tauta. Borisas I (valdė 852–889) apie 865 pasikrikštijo pagal Rytų bažnyčios apeigas (893 krikščionybė tapo valstybine religija).
Krumas švenčia pergalę prieš imperatorių Nikiforą I (14 a. metraščio miniatiūra)
Pliskos didžioji bazilika
bulgarai užima Adrianopolį (11 a. pabaigos–12 a. pradžios metraščio miniatiūra)
Valdant Simeonui I Didžiajam (893–927, nuo 925 caras) buvo užkariauta Makedonija, Albanija, Serbija, dalis Trakijos. Suklestėjo Bulgarijos kultūra, 894 įtvirtinta slavų kalba ir raštas; įkurta Bulgarijos patriarchija (927 pripažinta Bizantijos). 10 a. viduryje paplitus eretiniam bogomilų judėjimui sustiprėjo vidaus kovos. Dėl jų bei vengrų ir pečenegų antpuolių Bulgarija nusilpo. 966 Preslavą užėmė rusai. 971 juos išviję bizantiečiai prisijungė Rytų, o 1018 – ir Vakarų Bulgariją. Bulgarija tapo Bizantijos provincija, jos Bažnyčia pavaldi Konstantinopoliui, diegiančiam graikų kalbą. 11 a. bulgarų sukilimus bizantiečiai nuslopino. Per 1185–87 sukilimą, vadovaujamą brolių Ivano ir Petro Asenų, Bizantijos valdžia buvo nuversta.
Susikūrė antroji Bulgarijos valstybė (1187–1396, sostinė Tirnovas). Valdant Kalojanui (1197–1207) Bulgariją ir jos Bažnyčią 1202 pripažino Bizantija. Didžiausios galybės Bulgarija pasiekė valdant Ivanui Asenui II (1218–41) – jai priklausė Albanija, Epyras, Serbija, Makedonija, Vakarų Trakija. Nuo 13 a. vidurio stiprėjančios vidaus kovos, mongolų antpuoliai, karai silpnino Bulgariją. Dėl socialinės priespaudos kilo 1277–80 valstiečių sukilimas (Ivailos sukilimas). Po pralaimėjimo serbams prie Velbeždo (1330) Bulgarija prarado Makedoniją. 14 a. viduryje atsiskyrė Dobrudža. apie 1363 Bulgarija suskilo į Tirnovo ir Vidino karalystes.
Turkijos valdymas
1393–96 Tirnovo ir Vidino karalystes užkariavo turkai. Bulgarija tapo Rumelijos provincijos dalimi. Bulgarų bajorija buvo išnaikinta (dalis susiliejo su turkais), žemė kaip lenai išdalyta turkų kariams (sipahiams) ir pareigūnams. Panaikinta Bulgarijos patriarchija. Nors ir varžomi, dauguma bulgarų, išskyrus gyvenančius Rodopuose, išliko stačiatikiai. Vis dėlto turkų užkariavimas, nutraukęs nuolatinius karus, sudarė sąlygas jau 15 a. pakilti ūkiui, plėstis miestams. Silpnėjant Osmanų imperijai centrinė valdžia nebepajėgė suvaldyti sipahių, siekiančių lenines valdas paversti asmenine nuosavybe, įvesti naujus mokesčius. Į Bulgariją kėlėsi iš išlaisvintų Europos pietryčių šalių išvyti turkai.
Ovečo tvirtovė netoli Provadijos (Šiaurės Rytų Bulgarija)
Dėl stiprėjančios nacionalinės ir socialinės priespaudos bulgarai nekart sukilo (1598, 1686, 1688, 1737), plito haidukų kova. Bulgarus palaikė dėl Balkanų besivaržančios Austrija ir Rusija, kurią Turkija 1774 Küçük Kaynarcos taika pripažino Bulgarijos stačiatikių globėja. Karinių lenų sistemos panaikinimas (19 a. pradžia) skatino ūkio plėtrą. Sustiprėjus bulgarų tautinei savimonei kilo religinis ir kultūrinis sąjūdis, kuris siekė atkurti Bulgarijos Bažnyčios savarankiškumą (1870 įkurta Bulgarijos egzarchija, kuriai priklausė ir Makedonijos diecezijos), plėsti švietimą (1870 veikė apie 2000 bulgariškų mokyklų). 19 a. 7 dešimtmetyje Rumunijoje veikiančios emigrantų organizacijos jau siekė Bulgarijos politinės autonomijos, Serbijoje mėginta kurti bulgarų karines formuotes – Bulgarijos legionus. Bulgarijos revoliucinis centro komitetas (įkurtas 1869 Bukarešte) parengė Bulgarų balandžio sukilimą (1876). Jį malšindami turkai išžudė apie 30 000 bulgarų.
monumentas Šipkos perėjos gynėjams (1877–78)
Žudynės papiktino Europos visuomenę, buvo viena 1877–78 Rusijos–Turkijos karo priežasčių. Pagal San Stefano taiką (1878) numatyta didelė (nuo Dunojaus iki Egėjo jūros) nepriklausoma Bulgarijos valstybė Berlyno kongreso (1878 06–07) sprendimu virto maža, Turkijai formaliai pavaldžia autonomine kunigaikštyste. Rytų Rumelija (pietinė Bulgarijos dalis) tapo Turkijos autonomine provincija, Makedonija liko Turkijos sudėtyje. Naujosios kunigaikštystės valdovu tapo Rusijos imperatoriaus sūnėnas Aleksandras I Batenbergas. 1879 priimta liberaliausia to meto Europoje Bulgarijos konstitucija, iš turkų konfiskuota žemė išdalyta valstiečiams. 1885 prie Bulgarijos prijungta Rytų Rumelija (dėl to kilo 1885–86 karas su Serbija). Aleksandras I Batenbergas, pamėginęs riboti Rusijos įtaką, 1886 buvo nuverstas. Kunigaikščiu tapusį Ferdinandą I (Koburgų dinastijos pradininkas) Rusija (t. p. ir Vakarų Europos valstybės) pripažino tik 1894, iki tol šalį valdė ministras pirmininkas S. Stambolovas.
Nepriklausoma Bulgarija
1908 (po Jaunaturkių revoliucijos) Ferdinandas I paskelbė Bulgarijos nepriklausomybę, pats tapo caru. Per I Balkanų karą (1912–13, Balkanų karai) Bulgarija su kitomis valstybėmis nugalėjo Turkiją. Pralaimėjusi II Balkanų karą (1913) Bulgarija neteko ne tik daugumos įgytų žemių, bet ir Pietų Dobrudžos. Per Pirmąjį pasaulinį karą Bulgarija nuo 1915 10 kariavo Centrinių valstybių pusėje. Antantės kariuomenei 1918 09 pralaužus frontą ir sukilus bulgarų kareiviams (Vladajos sukilimas) Ferdinandas I 1918 10 perleido sostą sūnui Borisui III. Pagal Neuilly taiką (1919 11 27) Bulgarija neteko Vakarų Trakijos (ir priėjimo prie Egėjo jūros), turėjo mokėti reparacijas, buvo sumažinta jos kariuomenė.A. Stambolijskio vadovaujama Bulgarijos žemdirbių liaudies sąjungos vyriausybė (1920–23) vykdė radikalią žemės reformą, atsisakė revanšistinės užsienio politikos, rūpinosi švietimo plėtra (1921 įvedė privalomą 7 metų mokymą). Po 1923 06 perversmo iki 1926 valdžiusi A. Cankovo vyriausybė numalšino komunistų surengtą Rugsėjo sukilimą (1923), panaikino demokratines laisves. A. Liapčevo vyriausybė (1926–31) šiek tiek sušvelnino režimą. Koalicinė Liaudies bloko vyriausybė (1931–34) neįveikė didžiosios pasaulinės krizės padarinių, stiprėjo šalies politinis nestabilumas. Po 1934 perversmo K. Georgijevo vyriausybė sustabdė konstitucijos galiojimą, uždraudė politinių partijų veiklą.
Borisas III
Po 1935 perversmo įsitvirtino Boriso III autoritarinė diktatūra. Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Bulgarija suartėjo su Vokietija ir Italija. Karui prasidėjus pasiskelbė neutralia, bet 1941 03 01 prisijungė prie Berlyno pakto. Vokietijos kariuomenė buvo įvesta į Bulgariją, iš čia puolė Jugoslaviją ir Graikiją. 1940–41 Bulgarija prisijungė Pietų Dobrudžą, dalį Makedonijos, Vakarų Trakiją, kai kurias kitas serbų ir graikų žemes. 1941 12 13 paskelbė karą Didžiajai Britanijai ir Jungtinėms Amerikos Valstijoms, bet nekariavo su SSRS. Nuo 1941 Bulgarijoje vyko Pasipriešinimo judėjimas, 1942 susikūrė Tėvynės frontas, kuriam vadovavo komunistai (tuo metu vadinosi Darbininkų partija). Po Boriso III mirties (1943) Bulgarija liko Vokietijos sąjungininkė, artėjant frontui 1944 09 05 pasiskelbė neutralia.
Komunistinė Bulgarija
1944 09 05 į Bulgariją įžengė SSRS kariuomenė; 09 08 jos vyriausybė paprašė paliaubų ir paskelbė karą Vokietijai; 09 09 valdžią perėmė prosovietinė Tėvynės fronto vyriausybė (ministras pirmininkas K. Georgijevas). Bulgarijos kariuomenė ėmė kariauti prieš Vokietiją. 1944 10 28 pasirašytos paliaubos su Didžiąja Britanija, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis, SSRS (Bulgarija liko okupuota Raudonosios armijos). Karui pasibaigus SSRS remiami komunistai iki 1948 visiškai įsitvirtino valdžioje. 1946 03 Nacionalinis Susirinkimas (opozicija rinkimus į jį boikotavo) patvirtino žemės reformos įstatymą. Po 1946 09 referendumo panaikinta monarchija. 1946 10 rinkimus į Nacionalinis Susirinkimą laimėjo komunistai (53 % vietų), jų vadovas G. Dimitrovas tapo ministru pirmininku.
Todoras Živkovas (kairėje) ir Georgis Dimitrovas Tėvynės fronto suvažiavime (1946)
Pagal Paryžiaus taiką (1947 02 10) iš 1940–41 užimtų žemių Bulgarijai liko Pietų Dobrudža. Apkaltinus mėginimu nuversti vyriausybę 1947 buvo sušaudyti opozicijos vadovai (N. Petkovas, K. Lulčevas ir kiti). 1947 12 patvirtinta SSRS pavyzdžiu parengta konstitucija (Bulgarija paskelbta liaudies respublika), nacionalizuotos pramonės įmonės, kasyklos, bankai. 1948 pradėta žemės ūkio kolektyvizacija (baigta 1958), spartinta pramonės plėtra. Po G. Dimitrovo mirties (1949) Bulgarijos komunistų partijos I sekretoriumi tapęs V. Červenkovas (1950–56 ir ministras pirmininkas) valdė šalį stalinistiniais metodais, vykdė masines represijas. Režimą šiek tiek sušvelnino nuo 1954 komunistų partijai vadovavęs T. Živkovas (1962–71 ir ministras pirmininkas, 1971–89 Valstybės Tarybos pirmininkas). Priklausydama Ekonominei savitarpio pagalbos tarybai (nuo 1949) ir Varšuvos sutarčiai (nuo 1955) Bulgarija iš sovietinių bloko šalių tapo labiausiai priklausoma SSRS sąjungininke, bet, gaudama didelius kreditus bei naudodamasi jos techniniu potencialu, kartu ir industrine urbanizuota valstybe (1948 žemės ūkiu vertėsi 80 %, 1988 – 19 % gyventojų). Atsisakius izoliacinės užsienio politikos pagerėjo santykiai su Graikija, bet su Jugoslavija dėl Makedonijos liko įtempti. 1971 priimta vadovaujantį komunistų partijos vaidmenį įtvirtinusi konstitucija. 8 dešimtmečio pabaigoje išryškėjo ekonominė ir socialinė krizė. Dėl 1984–89 vykdytos prievartinės asimiliacijos Bulgariją paliko daugiau kaip 300 000 turkų. 1989 susikūrė pirmosios opozicinės organizacijos. 1989 11 T. Živkovas atsistatydino, vadovavimą Bulgarijos komunistų partijai perėmė reformų šalininkai (1990 ši partija pavadinta Bulgarijos socialistų partija).
Demokratinė Bulgarija
1989 pabaigoje opozicinės organizacijos susivienijo į Demokratinių jėgų sąjungą. 1990 panaikintas komunistų partijos valdžią įtvirtinęs konstitucijos straipsnis. Pirmuosius po II pasaulinio karo daugiapartinius rinkimus 1990 06 nedidele persvara laimėjo socialistai. 1990 08 Nacionalinis Susirinkimas išrinko prezidentu Demokratinių jėgų sąjungos vadovą Ž. Želevą (perrinktas per 1992 01 visuotinius rinkimus). 1990 11 Bulgarija pavadinta Bulgarijos Respublika, 1991 07 12 priimta parlamentinę santvarką įtvirtinusi konstitucija. 1991 11 rinkimus nedidele persvara laimėjusi Demokratinių jėgų sąjunga ėmėsi kurti rinkos ūkį: liberalizavo kainas, pradėjo valstybinių įmonių privatizavimą, skatino užsienio investicijas. 1993–94 valdė nestabilios politinės koalicijos. Valdant 1994 12 rinkimus laimėjusiems socialistams ekonomika atsidūrė ties bankroto riba. 1996 prezidentu tapo Demokratinių jėgų sąjungos atstovas P. Stojanovas. 1997–2001 valdžiusi Demokratinių jėgų sąjungos vadovaujama Jungtinių demokratinių jėgų koalicija toliau plėtojo rinkos ūkį. Bendradarbiaujant su Vakarų ekonominėmis institucijomis pavyko sušvelninti ūkio krizę. Per 1999 Kosovo krizę Bulgarija leido NATO pajėgoms naudotis jos oro erdve.
2001 06 rinkimus laimėjusiam buvusio Bulgarijos caro (1943–46) Simeono II vadovaujamam judėjimui skubiai, kaip žadėta, gyvenimo lygio pagerinti nepavyko; 2005 rinkimus laimėjo Bulgarijos socialistų partijos vadovaujama koalicija (valdė iki 2009). 2004 Bulgarija tapo NATO, 2007 – Europos Sąjungos nare. 2009, 2013, 2014 ir 2017 parlamento rinkimus laimėjo konservatyvus populistinės retorikos judėjimas Piliečiai už Bulgarijos europietišką plėtrą (GERB, įkurtas 2006); 2014–21 jis formavo koalinę vyriausybę, GERB įkūrėjas Bojko Borisovas užėmė ministro pirmininko pareigas (2009–13, 2014–17 ir 2017–21). GERB nedidele persvara laimėjo ir 2021 04 parlamento rinkimus, bet sudaryti koalicinės vyriausybės nesugebėjo, nuo 2021 laikinajai vyriausybei vadovauja Stefanas Janevas. Per 2021 07 pirmalaikius rinkimus antielitinė partija Yra tokia liaudis (įkurta 2020) nedidele persvara nugalėjo GERB, bet mažumos vyriausybės nepateikė.
Bojko Borisovas (dešinėje) ir Vokietijos kanclerė Angela Merkel (Sofija, 2010 10)
2018 pirmoje pusėje Bulgarija pirmininkavo Europos Sąjungos Tarybai. 21 a. 2 dešimtmetyje Bulgarija tebėra skurdžiausia Europos Sąjungos narė. Ji stebima pagal Europos Sąjungos parengtą Bendradarbiavimo ir verifikavimo mechanizmą, kuris padėjo Bulgarijai įveikti organizuotą nusikalstamumą, bet ne korupciją.
2002–12 Bulgarijos prezidentas buvo socialistas G. Pervanovas, 2012–17 – GERB atstovaujantis Rosenas Plevnelijevas, 2016 11 prezidento rinkimus laimėjo socialistų remiamas nepriklausomas kandidatas Rumenas Radevas.
Jungtinių Tautų (1955), Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (1975), Juodosios jūros ekonominio bendradarbiavimo organizacijos (1992), Europos Tarybos (1992), Pasaulio prekybos organizacijos (1996) narė.
Bulgarijos konstitucinė santvarka
Bulgarijos partijos ir profsąjungos
Bulgarijos ginkluotosios pajėgos