bulgãrų kalbà, pietų slavų kalbų grupės kalba.
Paplitimas
Bulgarijos valstybinė kalba. Dar vartojama Graikijoje, Turkijoje, Rumunijoje, Ukrainoje ir kitur. Kalbančiųjų iš viso apie daugiau kaip 8 mln. (2012).
Istorija
Skiriama senoji, vidurinė ir naujoji bulgarų kalba.
Senoji bulgarų kalba (9–12 a.), arba senoji slavų kalba, rėmėsi pietų slavų makedonų Salonikų tarme, vartojo graikų unicialinį raštą, nuo 886 – glagoliką ir kiriliką. Tai seniausių (9 a.) pietų slavų rašto paminklų kalba, nuo 10 a. vartota ir rytų slavų.
Vidurinė bulgarų kalba (12–14 a., t. y. iki turkų užkariavimų) pradėjo artėti prie šnekamosios, įgavo specifinių ypatybių.
Naujoji bulgarų kalba (galutinai susiklostė 19 a. viduryje) labai skiriasi nuo senosios bulgarų kalbos (tam turėjo įtakos graikų, rumunų ir turkų kalbos) ir nuo kitų slavų kalbų (tapo analitine).
Tarmės
Yra dvi dabartinės bulgarų kalbos tarmių grupės: šiaurės rytų ir vakarų.
Bendrinės bulgarų kalbos gramatinės ypatybės
Bendrinė bulgarų kalba susiformavo iš šiaurės rytų tarmių. Fonetikai būdingi junginiai št, žd < *tj, *dj (nošt ‘naktis’, mežda ‘ežia’). Senovinių indoeuropiečių vardažodžių linksniavimas išnykęs, gramatines žodžių reikšmes ir sintaksinius ryšius parodo postpoziciniai artikeliai. Sudėtinga asmenavimo sistema.
2703