bulvãrinė spaudà, geltonóji spaudà, periodiniai ir neperiodiniai (bulvarinė literatūra) leidiniai, skiriami nereikliems, neišlavinto skonio skaitytojams. Nuo nebulvarinių leidinių skiriasi tematika ir pateikimo forma: didelės ryškios antraštės, išryškintos frazės ar pastraipos, įspūdingos, ne visada estetiškos iliustracijos ir reklama. Bulvarinės spaudos temos labai įvairios: nuo politikos, kultūros įvykių, dažniausiai pateikiamų sensacingai ir subjektyviai, iki žymesnių žmonių gyvenimo smulkmenų, meilės nuotykių, mistinių reiškinių, astrologų pranašavimų, paskalų ir kita; populiariausios temos – katastrofos, kriminaliniai nusikaltimai, skandalai, įvairios aferos. Jos pavadinimas atsirado 19 amžiaus viduryje Prancūzijoje, kai Paryžiaus bulvaruose (prancūzų kalba boulevard) imta pardavinėti satyrinį savaitraštį Le Figaro (1826), laikraštį Le Matin ir kitus. (iš pradžių bulvarinės spaudos sąvoka neigiamos reikšmės neturėjo). 19 amžiaus pabaigoje gausėjant leidėjų, didėjant konkurencijai, Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, kitose Europos valstybėse ir Jungtinėse Amerikos Valstijose daugėjo leidinių, kurių savininkai dėl pelno ėmė nepaisyti dorovės ir etikos nuostatų. 20 amžiuje ypač padaugėjo komercinių periodinių leidinių, didėjo jų tiražai, kartu ir pajamos, gaunamos iš reklamos. Dalies leidėjų ir žurnalistų profesinė veikla ne visada atitinka žurnalistinės etikos kodeksą. Atsirado tam tikra fotografų kategorija, paparacai, persekiojantys garsenybes, kad slapta nufotografuotų ar kitu būdu surinktų informaciją (paprastai apie jų privatų gyvenimą) ir parduotų bulvarinei spaudai. 20 amžiaus pabaigoje konkuruojant su didžiaisiais leidėjais dėl operatyvesnio informacijos teikimo, pradėti leisti specialūs trumpų tekstų, gausiai iliustruoti, nedidelio formato leidiniai (anglų kalba tabloid). Beveik kiekvienoje valstybėje dalis periodinių leidinių yra bulvariniai: The Sun (nuo 1921, dienraštis, tiražas 2002 apie 3,5 mln. egzempliorių, Londonas, Didžioji Britanija), Bild (nuo 1952, dienraštis, didžiausias Europoje, tiražas daugiau kaip 4,5 mln. egzempliorių, Hamburgas, Vokietija), The Star (nuo 1974, savaitraštis, 2 mln. egzempliorių, Tarrytownas, Jungtinės Amerikos Valstijos).
Lietuvių pirmuoju bulvariniu periodiniu leidiniu laikytinas savaitraštis Saulė (ėjo 1888–1959 Mahanoy City, Pensilvanijos valstija). Lietuvoje bulvarinė spauda pasirodė 20 amžiaus pradžioje. Kaune ėjo savaitraščiai Sekmadienis (1928–40), Lapas (1932–34), Šventadienis (1934–36), dienraščiai Tempo (1930–33), Dešimt centų (1933–40), Telegramos (1936–37), Laikas (1938–40), žurnalas Aistros (1931–32), Aš ir Jūs (1931–32), Šiauliuose – savaitraščiai Momentas (1928–30), Mūsų momentas (1930–33), Įdomus mūsų momentas (1933–40). Sovietų okupacijos metais bulvarinės spaudos sąvoka turėjo tik neigiamą prasmę. Panaikinus informacijos priemonių cenzūrą 1989–90 atkurti kai kurie iki 1940 ėję bulvariniai periodiniai leidiniai (Šiauliuose Nelabai įdomus mūsų momentas 1989–91, pirmasis atkurtas bulvarinis laikraštis; Kaune savaitraštis Sekmadienis 1990–92 ir kiti), įsikūrė daug naujų (po 2–3 metų dauguma nustojo eiti): Kaune – laikraštis Europa (1990–98) ir jos priedai 20 kapeikų (1990), 20 centų (1990–94), Vakaro skaitiniai (1990–95) ir kiti, kurie vėliau tapo savarankiškais leidiniais, savaitraščiai Akcentai (1990–97), Kauno pirmadienis (1995–96), Laisvės alėja (1996), dienraštis Laikinoji sostinė (nuo 1995), Vilniuje – savaitraščiai Pirmadienis (1990–98; iki 1993 Vilniaus laikraščio priedas), Žvilgsnis (nuo 1989, rusų kalba nuo 1993), dienraštis Vakaro žinios (nuo 1999), Panevėžyje – laikraštis Pasimatymas (nuo 1990), Neliūdėk (nuo 1993), dienraštis Sekundė (nuo 1994) ir kiti.
2617