bùlvės, bulvinių (Solanaceae) šeimos, kiauliauogių genties daugiamečiai augalai. Pasaulyje žinoma daugiau kaip 200 rūšių. Savaime auga Pietų Amerikoje. Bulvės būna kultūrinės, laukinės, rečiau dekoratyvinės; skirstomos į ankstyvąsias, vidutinio ankstyvumo, vidutinio vėlyvumo, vėlyvąsias. Iš kultūrinių daugiausia auginamos valgomosios bulvės (Solanum tuberosum; paplitusios įvairių žemynų vidutinio klimato šalyse), Solanum andigenum (Argentinoje, Bolivijoje, Čilėje, Ekvadore, Peru). Pietų Amerikos kalnuose auginamos Solanum rybinii, Solanum goniocalyx ir kitos rūšys. Europoje auginama valgomoji bulvė. Jos šaknys kuokštinės, į dirvą įsiskverbia 20–35 cm, stiebas (bulvienojas) šakotas, žolinis, 40–150 cm aukščio, keras iš 4–8 stiebų. Lapai plunksniški, neporiniai, karpyti, žali, su tarpulapiais. Žiedai balti, rausvi, melsvai violetiniai arba tamsiai mėlyni, į žiedynus susitelkę po 4–5. Vaisius – dvilizdė daugiasėklė uoga, turinti 150 sėklų.
valgomosios bulvės stiebas su lapais ir žiedais
bulvės vaisius uoga
valgomosios bulvės gumbai (bulvės)
Stiebų požeminėje dalyje susidaro palaipos (15–50 cm ilgio), jų viršūnėje – bulvės gumbai. Ant gumbų pasiskirsčiusios (spirale) akutės, turinčios po 3 pumpurėlius (iš jų daigus paprastai tik 1). Paviršiuje tarp akučių (jų būna 10–12) yra daugybė žiotelių, pro kurias gumbas kvėpuoja ir išgarina vandenį. Įvairių veislių bulvių gumbai būna įvairaus dydžio (1 gumbas gali sverti daugiau kaip 500 g), formos (apvalūs, pailgi, ovalūs) ir spalvos (balti, gelsvi, raudoni, violetiniai). Gumbas turi 73–78 % vandens, 12–24 % krakmolo, 2 % baltymų, 1 % celiuliozės, 0,15 % riebalų, 0,8 % gliukozės ir fruktozės, vitaminų C, B1, B6, H, PP ir kitų, įvairių mikroelementų – kalcio, kalio, magnio, geležies, cinko, fosforo. Gumbai vartojami maistui, spiritui, krakmolui gaminti; jais (kartais ir bulvienojais) šeriami naminiai gyvuliai, lesinami paukščiai.
Bulvės dauginamos vegetatyviškai (gumbais, jų dalimis, daigais, atžalomis), selekcionuojant – ir sėklomis. Geriausiai dera vidutinio sunkumo ir drėgnumo puriose, greitai įšylančiose, nepiktžolėtose dirvose. Sodinamos 10 cm gylyje, kai dirva įšyla iki 7–8 °C. Tręšiama mėšlu (40–60 t/ha) ir mineralinėmis trąšomis (azoto, fosforo ir kalio santykis 1:1,5:2). Į 1 ha sodinama 3–4,5 t, arba 50–60 tūkst., 40–80 g dydžio gumbų, 6–10 cm gyliu. Ankstyvosios ir vidutinio ankstyvumo bulvės paprastai kasamos nesubrendusios, nupjovus bulvienojus, vidutinio vėlyvumo ir vėlyvosios – tik subrendusios. Kasama bulvių kombainais, bulviakasėmis. Žiemą geriausiai laikosi 2–4 °C temperatūroje.
Pavojingiausios ligos – fitoftorozė, bulvių vėžys (augalų vėžiai), juodoji kojelė, virusinės ligos; kenkėjai – kolorado vabalas, augalų nematodai.
Į Europą bulvės pateko iš Peru: 1565 atvežtos į Ispaniją, 1570 – į Angliją. Pirmieji maistui pradėjo auginti airiai. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos duomenimis, 2021 pasaulyje buvo 18,1 mln. ha bulvių pasėlių, derlius 376 mln. tonos. Į Lietuvą bulvės atvežtos 17 amžiuje. Iš pradžių jos paplito dvaruose, o 19 a. tapo vienu svarbiausių žemės ūkio augalų. Lietuvoje daugiausia jų auginama rytiniuose rajonuose ir Žemaitijoje, mažiausiai – šiaurės ir vidurio lygiose, sunkiose dirvose. 1995 bulvių pasėlių plotas buvo 124 500 ha, 2023 – 16 365 ha, 1995 vidutinis derlingumas 12,8 t/ha, 2021 – 12,98 t/ha, 2023 – 18,10 t/ha. Nacionaliniame 2024 metų augalų veislių sąraše įrašytos 8 valgomosios bulvės veislės: labai ankstyva – ‘VB Venta’, anksyvosios – ‘Carlita’, ‘Goda’, ‘Lady Claire’, vidutinio ankstyvumo – ‘Lady Rosetta’, ‘VB Meda’, vėlyvoji – ‘Rodeo’, labai vėlyva – ‘VB Aista’.
bulvių laukas
valgomoji bulvė: a – stiebas su lapais ir žiedais, b – vaisiai (uogos), c – gumbas
pažaliavusiuose gumbuose ypač daug salonino
1631