bùlviakasis, lietuvių talkų paprotys. Tradiciškai bulviakasio laikotarpis prasidėdavo po Šventojo Kryžiaus išaukštinimo (rugsėjo keturioliktoji) šventės. Lietuvoje bulviakasio papročiai klostėsi 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje pradėjus daugiau auginti bulvių. Bulviakasio talkos dažniausiai buvo atodirbinės (už talką kaimynai atidirbdavo sutartą dienų skaičių). Turtinguose ūkiuose dirbdavo ir už pinigus arba atidirbdavo už skolas. Talkininkaudavo moterys. 20 a. trečiame–penktame dešimtmetyje jaunos merginos mėgdavo talkininkauti dėl patalkių – šokių po vakarinių vaišių, į kuriuos ateidavo ir aplinkinių kaimų vaikinai. Tradiciškai per bulviakasį vaišindavo bulvių plokštainiu. Zanavykai jį mėgo valgyti su obuolių koše. Rugsėjo pabaigoje talkininkus valgydindavo avienos patiekalais – tuomet pjaudavo paaugusius avinus. Bulviakasio talkos kartais rengiamos ir dabar, bet senųjų papročių neliko.
bulviakasis Paberžių kaime (Aukštupėnų valsčius, Kupiškio apskritis, 1937; © Kupiškio etnografijos muziejus)
2751