bùnkeris (angl. bunker), didelė slėptuvė, dažniausiai pritaikyta ilgai gyventi, kartais ir gintis, karo ar kitos grėsmės atveju. Dažniausiai turi gultus, stalą, vėdinimo, kartais – ir šildymo įrenginius, maisto sandėlį, tualetą. Įėjimai (vienas ar daugiau) dažnai daromi lenktos ar laužytos formos (kad patekęs priešas negalėtų šaudyti tiesiai į gyvenamąją patalpą), liukai įvairiai maskuojami, apsaugai nuo priešo granatų įrengiami atokiau nuo pagrindinės patalpos.
Bunkeris Lietuvoje
Daug bunkerių, paprastesnių ar gerai įrengtų, 1944–53 ir vėliau turėjo Lietuvos partizanai, kovojantys prieš sovietinį okupacinį režimą. Jie bunkerius įrengdavo atokiose vietose (palaukėse, miškuose, viduryje pelkių) arba ūkininkų sodybose – po pastatais ar šalia jų. Bunkerių sienas, perdangas, grindis dažniausiai darydavo iš rąstų, pusrąsčių, lentų. Pirmąjį žinomą nurodymą, kaip įrengti bunkerį, Lietuvos antisovietiniams partizanams 1944 12 10 išleido Lietuvos laisvės armijos Vyriausiasis Vanagų štabas. Daug Lietuvos antisovietinių partizanų bunkerių schemų išliko buvusio KGB archyve.
Lietuvos partizanų bunkeris Švenčionių apskrities Kretuonų kaime: 1 – eglute užmaskuotas liukas, 2 – laužytos formos įėjimas, 3 – tualetas, 4 – orlaidės, 5 – maisto sandėlis, 6 – šildymo įrenginys, 7 – stalas, 8 – gultas
Lietuvos partizanų bunkeris sodyboje; įėjimas per šulinį (nuleidus svirtį)
partizanų bunkeris (iš išorės) Žadeikių miške (Pasvalio rajono savivaldybė; bunkeris buvo įrengtas 1945, jame slėpėsi Pasvalio apylinkių partizanai, vadovaujami Jono Alenčiko‑Dragūno, per mūšį bunkeris sunaikintas, pirmą kartą atstatytas 1997, atnaujintas 2019)
partizanų bunkeris (iš vidaus) Žadeikių miške (Pasvalio rajono savivaldybė)
133