bunrãku (pagal lėlių meistro U. Bunrakukeno pavardę), japonų tradicinio lėlių teatro rūšis. Bunraku pagrindas – lėlių judesių, deklamacijos ir muzikos sintezė. Turi simbolinio no ir natūralistinio kabukio teatro elementų. Bunraku ištakos – religiniuose kultuose, misterijose. Bunraku elementų buvo šventikų vaidintose legendose. 11 a. bunraku vaidino klajojantieji vienuoliai, aktoriai – lėlių akrobatai (kugutsu-mawashi). 16 a. pabaigoje, susikūrus miesto kultūrai, susiklostė bunraku meniniai principai ir estetika.
Iki 17 a. pabaigos bunraku lėlės buvo primityvios (be rankų, kojų), sceną atstojo kelioninė dėžė, už kurios slėpėsi lėles valdantys aktoriai. Nuo 18 a. vaidinimai vyksta scenoje su erdvės iliuzija, gaminamos sudėtingesnės lėlės: 3/4 žmogaus ūgio, su rankomis, kojomis, prabangia apranga. Lėlių galva realistiškai išpaišyta, su judinamomis akimis, antakiais, burna. Vieną lėlę valdo 3 aktoriai; pagrindinis lėlininkas (valdo lėlės galvą ir dešinę ranką) dėvi šeimos herbais siuvinėtus, puošnius drabužius, kiti du (valdo lėlės kairę ranką ir kojas) – tamsius drabužius. Visas spektaklyje veikiančias lėles pritariant liutniai (shamisen) įgarsina skaitovas (gidayu). Bunraku klestėjo kuriant dramaturgui Č. Mondzaemonui (1635–1753), kuris parašė daugiau kaip 120 pjesių. 19 a. steigėsi stacionarieji bunraku teatrai. 1963 Osakoje įkurta Bunraku asociacija, 1984 – Bunraku nacionalinis teatras, bunraku teatrų veikia ir Tokijuje.
bunraku spektaklio scena Kiote (2013)
L: M. Guindzi Japonskij teatr Kabuki Moskva 1969.