búožės (rus. kulaki), sovietinis terminas, kuriuo vadinti pasiturintys ūkininkai ar valstiečiai, dažniausiai turintys samdinių.
Buožių, sovietų valdžios priešų ir neturtingų valstiečių išnaudotojų, propagandinis įvaizdis buvo sukurtas karinio komunizmo laikotarpiu (1918–21), prie jo sugrįžta 3 dešimtmečio pabaigoje pradėjus prievartinę žemės ūkio kolektyvizaciją SSRS, po II pasaulinio karo – SSRS aneksuotose Baltijos šalyse, Vakarų Ukrainoje, Vakarų Baltarusijoje, kai kuriose sovietinio bloko šalyse. Buožėms dažnai būdavo priskiriami ir kolektyvizacijai besipriešinantys vidutiniai bei vargingieji valstiečiai, dar vadinti buožių pakalikais (rusų kalba podkulačniki).
Vadinamieji buožės buvo tremiami į SSRS šiaurę, Sibirą, Kazachstaną, Uralą, žuvo tremtyje, lageriuose; jų žemė ir turtas buvo konfiskuojami (tokie veiksmai buvo vadinami išbuožinimu).