burbulinė kamera

burbulinė kamera, išrasta D. A. Glaserio (Jungtinės Amerikos Valstijos)

burbulnė kãmera, prietaisas didelės energijos elektringųjų dalelių pėdsakams stebėti. Burbulinės kameros veikimas pagrįstas perkaitinto skysčio užvirimu, kai pro jį pralekia greita jonizuojančioji dalelė. Burbulinę kamerą sudaro storų sienelių kamera, kurioje yra skaidrus, lengvai užverdantis skystis. Jo temperatūra turi būti aukštesnė už virimo temperatūrą, ji palaikoma slėgiu, didesniu už virimo slėgį. Stebėjimo metu slėgis staigiai trumpam sumažinamas. Jei tą akimirką per skystį pralekia elektringoji dalelė, ant jos sukurtų jonų (t. y. jos kelyje) susidaro verdančio skysčio garų burbuliukai, kuriuos apšvietus impulsiniu šviesos šaltiniu galima nufotografuoti. Burbulinės kameros darbinis skystis būna skystasis vandenilis, deuteris, neono ir vandenilio mišiniai (kriogeninės kameros), t. p. propanas (C₃H₈), freonas ir ksenonas, paprastai sumaišyti su propanu (sunkiojo skysčio kameros).

Elektringųjų dalelių judesio kiekiui matuoti burbulinė kamera dedama į stiprų magnetinį lauką (judesio kiekis apskaičiuojamas pagal dalelės trajektorijos magnetiniame lauke kreivumo spindulį). Už Wilsono kamerą burbulinė kamera pranašesnė tuo, kad joje gali tilpti visas dalelės takas. Dažnai naudojamos 1–2 m³ burbulinės vonios, superdidelės energijos greitintuvuose – 10–30 m³ burbulinės vonios. Naudojama didelės energijos dalelių ir skysčio sąveikai arba dalelių skilimo vyksmams stebėti, dalelių judesio kiekiui matuoti (pagal dalelės trajektorijos magnetiniame lauke, į kurį dedama burbulinė kamera, kreivumo spindulį). Naudojantis burbuline vonia buvo atrasta ir ištirta daug elementariųjų dalelių.

Burbulinę kamerą 1952 išrado D. A. Glaseris.