Burùndžio istòrija
Ikikolonijiniai laikai
Pirmieji Burundžio teritorijoje gyvenę žmonės – tva pigmėjai (medžiotojai). Apie 10–11 a. atsikėlė žemdirbiai hutai, 14–15 a. – gyvulių augintojai tutsiai. Tutsiai pajungė hutus, iš tutsių kilo diduomenė ir karalių (mvanių) dinastija, valdžiusi Urundžio karalystę (gyvavo nuo 15 ar 16 a. iki 1903). 19 a. antroje pusėje dėl diduomenės kovų valstybė nusilpo. 19 a. antroje pusėje kraštą tyrė europiečių ekspedicijos. 1879 įkurta pirmoji krikščionių misija.
Kolonijinis laikotarpis
1885 Berlyno kongreso nutarimu Urundis pateko į Vokietijos įtakos zoną; 1903 prijungtas prie Vokietijos Rytų Afrikos. 1906 įvestas netiesioginis valdymas: karaliaus veiklą kontroliavo Vokietijos rezidentas. 1916 Burundį okupavo ir prie Belgijos Kongo kolonijos prijungė belgai. 1923 jis tapo Belgijos mandatinės, nuo 1946 – jos globojamos Ruandos-Urundžio teritorijos dalimi. Nuo 1925 Ruanda-Urundis ir Belgijos Kongas buvo administruojami vieno vicegeneralgubernatoriaus (nuo 1959 generalinio rezidento), kuriam pavaldus Belgijos rezidentas kontroliavo karaliaus veiklą. Vokiečių ir belgų valdžia skatino krikščionybės plitimą, rėmė tutsių vyravimą visuomenėje. Po Antrojo pasaulinio karo Jungtinėms Tautoms reikalaujant belgų administracija pradėjo demokratizacijos procesą: leista veikti politinėms partijoms (1960 gyvavo apie 20 partijų), 1961 surengti rinkimai į Įstatymų leidžiamąjį susirinkimą, kuriuos laimėjo nepriklausomybės siekianti Nacionalinė pažangos sąjunga (įkurta 1959).
Vokietijos Rytų Afrikos žemėlapis (1892, Urundis – šiaurės vakaruose)
Nepriklausoma valstybė
1962 paskelbta Burundžio (Urundžio) karalystės nepriklausomybė. Karalius – Mvambutsa IV (valdė nuo 1915); svarbiausius valstybės postus užėmė tutsiai. Politinė padėtis šalyje buvo nestabili: 1961 nužudytas ministras pirmininkas L. Rwagasore, 1966 Mvambutsą IV nuvertęs ir karaliumi Ntare V pasiskelbęs jo sūnus tais pačiais metais irgi buvo nuverstas. Šiam perversmui vadovavęs M. Micombero Burundį paskelbė respublika. 20 a. antroje pusėje didėjo etninė ir politinė hutų ir tutsių nesantaika: 1965 numalšintas politiškai ir ekonomiškai diskriminuojamų hutų sukilimas, 1972 tutsiai išžudė apie 150 000 hutų, apie 100 000 jų tapo pabėgėliais. 1974 konstitucija įtvirtino vienpartinę politinę sistemą (valdančioji ir nuo 1966 vienintelė legali partija – Nacionalinė pažangos partija); faktiškai šalį valdė kariškiai.
Mvambutsa IV (kairėje) ir Izraelio ministras pirmininkas D. Ben Gurionas (Jeruzalė, 1962 12 20)
1976, 1987 vėl įvyko kariniai perversmai. 1988 tutsiai nužudė apie 200 000 hutų, apie 60 000 žmonių (daugiausia hutai) tapo pabėgėliais. Siekdamas santaikos prezidentas P. Buyoya (1987–93) vyriausybės nariais skyrė ir hutus. 1992 konstitucija įtvirtino daugiapartinę sistemą; susikūrė Burundžio demokratinis frontas (remiamas hutų), Burundžio liaudies susivienijimas ir kitos partijos. 1993 pirmuosius daugiapartinius rinkimus laimėjo Burundžio demokratinis frontas, prezidentu išrinktas M. Ndadaye (pirmasis valstybės vadovas hutas). Jam žuvus (kariškiams bandant įvykdyti karinį perversmą) 1993 vėl kilo etninės žudynės (žuvo apie 150 000 žmonių, apie 800 000 tapo pabėgėliais).
Po 1996 karinio perversmo P. Buyoya paskelbė nepaprastąją padėtį, paleido parlamentą. 1996 Etiopijai, Kenijai, Ruandai, Tanzanijai, Ugandai ir Zairui (dabartinė Kongo Demokratinė Respublika) ėmus taikyti Burundžiui ekonomines sankcijas (reikalauta atkurti demokratines valdžios institucijas ir normalizuoti padėtį šalyje) atnaujinta parlamento veikla, P. Buyoya pasiskelbė prezidentu. 1997–98 padėtis šalyje palengva stabilizavosi, grįžo dalis pabėgėlių, panaikintos tarptautinės ekonominės sankcijos.
Burundis 21 amžiuje
2001 paskelbtas 3 metų pereinamasis laikotarpis, vykdomosios, įstatymų leidžiamosios valdžios vadovais bei kariuomenės vadais proporcingai skiriami hutų ir tutsių atstovai; viceprezidentu 2001 11 paskirtas hutas Domitienas Ndayizeye, po 18 mėnesių jis tapo prezidentu (viceprezidentu – tutsis), tačiau didelė etninė nesantaika išliko; paskutinės karinės grupuotės kovą nutraukė tik 2009.
2005 02 28 priėmus konstituciją parlamentas 2005 08 prezidentu išrinko valdančiosios partijos (hutams atstovaujanti Nacionalinė taryba už demokratijos gynimą–Jėgos už demokratijos gynimą, įkurta 1994) vadovą Pierreʼą Nkurunzizą (perrinktas per 2010 ir 2015 visuotinius rinkimus, opozicija rinkimus boikotavo). 2015–18 Burundyje vyko prezidento priešininkų organizuotos demonstracijos ir smurtiniai susirėmimai. Po 2018 05 konstitucinio referendumo prezidento kadencijos trukmė prailginta iki 7 metų, bet apribotas jų skaičius; Pierreʼui Nkurunzizai suteikta išskirtinė teisė siekti prezidento posto dar kartą (2018 06 jis paskelbė, kad ketvirtos kadencijos nesieks). 2019 01 valstybės sostinė iš Bužumbūros perkelta į Gitegą. 2020 05 prezidentu išrinktas Évariste Ndayishimiye; Pierreʼui Nkurunzizai 2020 06 netikėtai mirus jis inauguruotas pirma laiko.
Jungtinių Tautų (1962), Afrikos Sąjungos (1963) narys. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1993.
Burundžio konstitucinė santvarka
Burundžio partijos ir profsąjungos
Burundžio ginkluotosios pajėgos