būtinóji gints, teisėtas savo ar kito asmens teisių, visuomenės, valstybės interesų gynimas nuo pavojingo kėsinimosi į šias teises ar interesus neperžengiant įstatymu nustatytų ribų, nesiimant tokių gynybos priemonių ir veiksmų, kurie aiškiai neatitinka kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Žmogus turi teisę gintis neatsižvelgdamas į tai, ar turėjo galimybę išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Nors būtinosios ginties veiksmai ir turi baudžiamojo įstatymo numatytos veikos požymių, tačiau nėra baudžiami. Kai būtinosios ginties ribų peržengimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę, gali būti skiriama švelnesnė negu įstatymo numatyta bausmė. Danijoje gynyba galima kėsinantis į asmenį ar nuosavybę, Gvinėjoje – tik į asmenį. Prancūzijoje būtinosios ginties teisėtumas neginčytinas atremiant įsilaužimą į gyvenamąsias patalpas naktį arba ginantis nuo smurtinių vagysčių ir plėšimų.
Lietuvoje Baudžiamasis kodeksas (priimtas 2000, įsigaliojo 2003) numato, kad asmuo netraukiamas baudžiamojon atsakomybėn, jeigu jis neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė veiką, formaliai atitinkančią baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius, gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus.