būtinùmas, galimybės tapimas tikrove. Būtinumas lemia priežasties ir pasekmės ryšį, daiktų, savybių ir procesų buvimą; verčia laikytis susiklosčiusių gyvenimo normų, taisyklių, reikalavimų, įstatymų, tvarkos. Būtinumo santykį su atsitiktinumu pradėjo analizuoti senovės graikų filosofai (Parmenidas, Platonas; Aristotelis juos skyrė, Demokritas tapatino). Būtinumas laikomas viena universaliausių filosofinių kategorijų, turinčių antropologinį, epistemologinį bei loginį ir ontologinį aspektus.
Antropologiniu požiūriu būtinumas reiškia žmogaus laisvės, pasirinkimo galimybių ribą, priklausomybę nuo gamtos, logo, Dievo, lemties, žmogaus ar visuomenės sukurtų taisyklių; nusako tai, kas lemia žmogaus būties ir veikimo ribas, atima galimybę jų nesilaikyti. Žmogus yra priklausomas nuo būtinumo, bet, pažinęs jo formas, gali panaikinti ribojančias ir sukurti sau palankias sąlygas. Epistemologiniu bei loginiu požiūriu būtinumas reiškia teiginių, prielaidų ir teorijos, argumentų bei išvadų tarpusavio priklausomybę. Ontologiniu požiūriu vsa egzistuoja būtinai, tačiau būtinumas nėra absoliutus, jis priklauso nuo atsitiktinai susiklosčiusių aplinkybių. Visus tris būtinumo sąvokos aspektus pirmą kartą susiejo Aristotelis.
131