buto

bùto, japonų šokio avangardinė srovė. Susiklostė 20 a. 6 dešimtmečio pabaigoje kaip atsvara europietiškajam šokiui. Pradininkais laikomi T. Hidžikata (1928–86) ir K. Ono (1906–2010), jie sukūrė ankoku buto (japoniškai tamsos šokis, vėliau liko tik žodis buto). Buto turi japonų klasikinio šokio, no ir kabukio teatrų elementų. Būdinga siurrealistinė atmosfera, ryškios tragiškos emocijos, lėti, stilizuoti judesiai. Buto šokyje siekiama įveikti fizinius ir socialinius suvaržymus, priartėti prie pirminės energijos, kūnas vertinamas kaip kultūrinės atminties saugotojas. Pabrėžiama spontaniška sielos raiška, kuri daug svarbesnė nei techninis virtuoziškumas. Žymiausi buto japonų atlikėjai ir choreografai: A. Kasai, A. Maro (abu g. 1943), M. Tanaka (g. 1945), U. Amagacu (g. 1949), užsienyje: C. Ikeda (1941–2014; Prancūzijoje), K. Murobuši (1947–2015), A. Furukava (g. 1952; abu Vokietijoje), K. Tamano (Jungtinėse Amerikos Valstijose).