Butrimónys, miestelis Alytaus rajono savivaldybės teritorijoje, prie Punios–Onuškio plento; seniūnijos ir parapijos centras. 739 gyventojai (2021). Pro Butrimonių teka Plasaupės upelis. Neogotikinė Išganytojo bažnyčia (1906–26, architektas A. Filipovičius-Dubovikas). Paštas, ambulatorija, gimnazija (1864–1940 pradinė, 1940–48 progimnazija, 1948–2010 vidurinė mokykla), vaikų darželis. Butrimonys yra radialinio plano. Senojoje dalyje, susiformavusioje iki 18 a. pabaigos, išliko gatvių tinklas, trijų pagrindinių gatvių sankryžoje – trikampė aikštė. Vyrauja 19 a. pabaigos–20 a. pradžios vienaukščiai mediniai ir mūriniai namai.
Butrimonių herbas
3061
Istorija
Butrimonių gyvenvietė kūrėsi 14–15 a. prie svarbaus Vilniaus–Punios kelio. Turbūt jau Vytauto laikais čia ir apylinkėje buvo įkurdinti totoriai. Butrimonyse jie suformavo vėlesnio miestelio pietrytinę dalį (vadinamąjį Totorių priemiestį). Miestelio vakarinė dalis susidarė prie kelio į Vilnių. Per Valakų reformą (1557) išmatavus kaimą, minimą 1699, tarp Totorių priemiesčio ir kaimo išaugo miestelis (minimas 1720). Prieš 1744 pastatyta pirmoji bažnyčia. 1782 Butrimonys vadinami miestu. 1784 miestelyje buvo 38 žydų šeimos (192 asmenys), 1787 sudegė 39 (iš 58) jų sodybos. 1795 miestelyje buvo 277, dvare – 42, kaime – 94 gyventojai (iki 1849 miestelis, kaimas ir Totorių priemiestis susiliejo). 19 a. pradžioje ypač suaktyvėjo amatai ir prekyba (1839 iš 140 šeimų 120 vertėsi prekyba ir amatais).
Butrimonys
Totoriai turėjo kepyklų, odos dirbtuvių; veikė smuklė, 4 parduotuvės (1812). Butrimonys degė 1835, 1856, 1869 (2 kartus), 1907. Nuo 1878 miestelyje vyko dideli turgūs ir gyvulių prekymečiai (atvykdavo pirklių iš Rusijos ir Lenkijos). 19 a. pabaigoje–1950 valsčiaus centras. Lietuvai praradus Vilniaus kraštą sumenko Vilniaus–Alytaus kelio, o kartu ir Butrimonių ūkinė reikšmė.
1941 06 sovietų valdžia ištrėmė 5 miestelio gyventojų šeimas. 1941 09 nacių Vokietijos okupacinės valdžios nurodymu Alytuje ir Klydžionių kaime (prie Butrimonių) sušaudyta apie 800 Butrimonių žydų. Per II pasaulinį karą Butrimonių centrinė dalis sudegė. Sovietų okupacijos metais Butrimonys buvo apylinkės centras, kolūkio ir tarpūkinio paukštyno (nuo 1979) centrinė gyvenvietė. 2001 patvirtintas Butrimonių herbas.
1861 buvo 1827, 1897 – 2394, 1923 – 1631, 1959 – 843, 1979 – 742, 1989 – 1109, 2002 – 1203, 2011 – 941 gyventojas.
A. Miškinis Lietuvos urbanistikos paveldas ir jo vertybės t. 2 Rytų Lietuvos miestai ir miesteliai kn. 1 Vilnius 2002.
972