býdermejeris (vok. Biedermeier; pagal vokiečių poeto L. Eichrodto satyrinių eilėraščių personažo pavardę), 19 a. pirmos pusės interjero ir baldų stilius Vokietijoje ir Austrijoje, vėliau išplitęs Vidurio ir Rytų Europos šalyse; platesne reikšme – miesčioniškosios kultūros apraiška. Stiliui susiformuoti įtakos turėjo Sheratono baldai, nepasitenkinimas reprezentaciniais ampyro interjerais. Siekta kameriškumo, intymumo, gerovės įspūdžio, detalių tobulumo.
Bydermejerio interjerai atspindėjo miestelėnų skonį, jų gyvensenos praktiškumą ir demokratiškumą, jaukių, patogių namų poreikį. Sienų apmušalai buvo šviesūs, puošti smulkių gėlyčių, vaisių ar dryžuoto ripso ornamentu. Baldai tvirti, funkcionalūs ir grakštūs, pagaminti iš šviesios medienos (kriaušės, klevo, vyšnios, riešutmedžio). Būdinga minkšti krėslai, apskriti ir ovalūs stalai, knygų ir indų spintos bei lentynos, nedideli rašomieji stalai, sekreterai, kampinės spintelės gėlėms, siuviniams, sentimentaliems mažmožiams. Ant sienų daug miniatiūrų, akvarelių, kurių autoriai dažnai būdavo patys šeimininkai. Bydermejerio tapybos ir grafikos kūriniai nedidelio formato, realistiškai nutapyti, juose vaizduojama jauki buitis, malonūs kasdieniai įvykiai, ramios šeimyninės scenos, dažniausiai su vaikais. Populiarūs kameriniai portretai.
bydermejerio stiliaus kėdė (riešutmedis, 1810–15, Austrija)
bydermejerio stiliaus Berlyno porceliano vaza (1830, Brandenburgo žemės muziejus Berlyne)
Menotyroje bydermejerio terminas pirmą kartą pavartotas 1894. Bydermejerio stiliaus menininkai: G. F. Kerstingas, F. G. Waldmülleris, A. L. Richteris, M. von Schwindas, J. Danhauseris, T. Hosemannas, F. C. Spitzwegas ir kiti. Lietuvoje bydermejeris gyvavo iki 20 a. vidurio; būdingas interjerui, reiškėsi taikomojoje dailėje, iš dalies tapyboje. Bydermejerio bruožų yra tapytojų A. ir E. M. Römerių kūryboje.
2635