Čãdo istòrija
Ikikolonijinis laikotarpis
Žmonės dabartinio Čado teritorijos šiaurinėje dalyje gyveno prieš 10 000 m.: rasta akmens amžiaus (daugiausia neolito) medžiotojų gyvenviečių liekanų, akmeninių darbo įrankių, uolose iškaltų piešinių. Pirmo tūkstantmečio pabaigoje teritorijos pietvakarių dalyje, daugiausia Čado ežero pakrantėse, apsigyveno, manoma, iš Bilma oazės (Sachara) atsikėlę žmonės. Jie vertėsi medžiokle, žvejyba, žemdirbyste, gamino geležinius, varinius ir žalvarinius įrankius, keraminius ir juvelyrinius dirbinius. Ilgainiui senieji gyventojai iš dalies sumišo su ateiviais – nuo 8 a. iš Šiaurės ir Rytų Afrikos į dabartinio Čado teritoriją migravo arabai ir berberai.
uolų piešiniai Manda Guéli urve Ennedi plynaukštėje
9 a. į šiaurės rytus nuo Čado ežero susikūrė Kanemo valstybė. Joje pirmo tūkstantmečio pabaigoje–antro tūkstantmečio pradžioje pamažu plito islamas, kuris ilgainiui tapo valstybine religija. 13 a. Kanemas susivienijo su Bornu karalyste (susikūrė 13 a. pradžioje). Kanemo-Bornu valstybė ypač suklestėjo 16 a. padidėjus jos teritorija einančių prekybos kelių per Sacharą į Tripolį (prie Čado ežero buvo Sacharos kelių sankryža) reikšmei. Nuo 17 a. Kanemą-Bornu nukariauti siekė Bagirmi (gyvavo 16–19 a.) ir Vadajaus (susikūrė 14 a., didžiausios galios pasiekė 18 a.) karalystės. 19 a. pabaigoje Kanemą‑Bornu prie savo valstybės prisijungė Sudano karvedys Rabbachas az Zubeiras.
Kanemo kariai (piešinys, apie 1888)
Kolonijinis laikotarpis
prancūzų kolonijinio legiono kariai Čade (1910)
1900 Prancūzijos (ji 1897–99 susitarė dėl valdų Vidurio Afrikoje pasidalijimo su Didžiąja Britanija, valdančia gretimą Nigeriją, ir Vokietija, kurios kolonija tapo Kamerūnas) kariniai daliniai sutriuškino Rabbachą az Zubeirą ir užėmė beveik visą Čado teritoriją (dalis krašto prijungta 1914, kalnuotasis Tibesti, kur gyveno klajoklių gentys, – tik 1930). 1904 Čadas buvo prijungtas prie Oubangui-Chari, 1910 – prie Prancūzijos Pusiaujo Afrikos. Čadas ilgai buvo Prancūzijos kolonijinių valdų pakraštys, valdomas karinės kolonijinės administracijos. Tik 3 dešimtmečio pabaigoje krašto pietinėje dalyje ėmus plėsti vilnamedžių plantacijas, padidėjo Čado kaip medvilnės tiekėjo metropolijai reikšmė. Ilgainiui jis virto ir Prancūzijos pramonės gaminių realizavimo rinka.
Per II pasaulinį karą iš Čado teritorijos (ji tapo viena Kovojančios Prancūzijos atraminių bazių) Sąjungininkai vykdė karines operacijas prieš italų ir vokiečių armijas Libijoje. Po karo išsiplėtė nacionalinio išsivadavimo judėjimas. 1946 Čadui suteiktas Prancūzijos užjūrio teritorijos statusas, leista kurti partijas ir profesines sąjungas. 1958 Čadas paskelbtas Prancūzijos sandraugos autonomine respublika; laikinosios vyriausybės vadovu tapo nepriklausomybės siekiančios Čado pažangiosios partijos (įkurta 1947) lyderis François Ngarta Tombalbaye. 1959 priimta pirmoji šalies konstitucija; parlamento rinkimus laimėjo Čado pažangioji partija.
Nepriklausomybės metai
1960 08 11 paskelbus Čado nepriklausomybę, su Prancūzija pasirašytos ūkinio, politinio, karinio ir kultūrinio bendradarbiavimo sutartys; prezidentu tapo François Ngarta Tombalbaye. Dėl skurdo, religinių ir etninių vaidų, juodaodžių (dauguma šalies pietinės dalies gyventojų; krikščionys ir animistai) ir berberų bei arabų (vyraujantys šiaurinėse srityse; musulmonai) nesantaikos Čado politinė padėtis buvo nestabili.
Ilgainiui politiniai vaidai virto partizaninių dalinių ginkluota kova. 1962 uždraustos visos politinės partijos, išskyrus Čado pažangiąją partiją, įtvirtinta vienpartinė sistema. Nuo 1965 vyriausybė, remiama Prancūzijos karinių dalinių, šalies centrinėje ir šiaurės rytų dalyse malšino musulmonų (siekiančių nuversti provakarietišką vyriausybę, apriboti Prancūzijos įtaką ir užmegzti glaudesnius ryšius su Libija ir kitomis Šiaurės Afrikos arabų valstybėmis) ginkluotą kovą. Šiai kovai nuo 1966 formaliai vadovavo Libijos remiamas Čado nacionalinis išlaisvinimo frontas (įkurtas 1966). Čado rytinėje ir vidurinėje dalyje veikė Čado liaudies frontas. Faktiškai opozicinės grupuotės kariavo savarankiškai. 1969–70 kovos virto pilietiniu karu, per kurį vyriausybę rėmė Prancūzijos intervencinis karinis junginys. Siekdamas nacionalinio susitaikymo 1971 François Ngarta Tombalbaye su pasipriešinimo vadovais pasirašė sutartis dėl karinių veiksmų nutraukimo, vyriausybės ir Čado pažangiosios partijos politinio biuro nariais ėmė skirti ir musulmonus, tačiau politinė įtampa nesumažėjo. 1973 Čado pažangioji partija paleista, įkurta partija Nacionalinis judėjimas už kultūrinę ir socialinę revoliuciją (generalinis sekretorius François Ngarta Tombalbaye).
1975 per karinį perversmą François Ngarta Tombalbaye buvo nužudytas. Valstybės (Aukščiausiosios karinės tarybos) ir vyriausybės vadovu tapo brigados generolas Félixas Malloumas; Nacionalinio judėjimo už kultūrinę ir socialinę revoliuciją veikla uždrausta. 1973 Čado šiaurės pasienio ruožą (Aozou ruožą) užėmė įsiveržę Libijos kariniai daliniai. Centrinės vyriausybės reikšmė mažėjo. 1978 paleista Aukščiausioji karinė taryba. Prezidentu tapęs Félixas Malloumas, siekdamas sumažinti politinę įtampą, vyriausybės vadovu paskyrė Sudano remiamo Čado nacionalinio išlaisvinimo fronto buvusį lyderį Hissèneʼą Habré. 1979 įsiveržusios Libijos kariuomenės puolimą atremti Čadui padėjo Prancūzijos kariniai daliniai. 1979 Lagoso (Nigerija) konferencijoje dėl valdžios kovojančių karinių politinių grupuočių (pagrindinės – Čado nacionalinio išlaisvinimo frontas, vadovas Goukouni Oueddei; Šiaurės ginkluotosios pajėgos, vadovas Hissèneʼas Habré; Čado ginkluotosios pajėgos, vadovas Wadelis Abdelkaderis Kamougué) derybose nutarta sudaryti Laikinąją nacionalinės vienybės vyriausybę (jos vadovas ir prezidentas Goukouni Oueddei, viceprezidentas – Wadelis Abdelkaderis Kamougué, gynybos ministras – Hissèneʼas Habré). Nuo 1979 pabaigos vyko Goukouni Oueddei ir Hissèneʼo Habré šalininkų ginkluota kova (faktiškai – pilietinis karas), Libijos kariuomenės remiamas 1980 ją laimėjo Goukouni Oueddei.
1981 Afrikos vienybės organizacijos nutarimu Libija išvedė savo kariuomenę, tvarkai palaikyti į Čadą buvo įvesti Nigerijos, Senegalo ir Zairo (dabar Kongo Demokratinė Respublika) kariniai daliniai. 1982 Jungtinių Amerikos Valstijų ir Prancūzijos remiamas vyriausybės kariuomenę sumušė ir sostinę Ndžameną užėmė Hissèneʼas Habré; jis tapo Čado prezidentu ir vyriausybės vadovu; Nigerija, Senegalas ir Zairas išvedė iš Čado savo karinius dalinius. Apkaltinusios Libiją kišimusi į Čado vidaus reikalus, 1987 Jungtinės Amerikos Valstijos ir Prancūzija padidino finansinę ir karinę paramą Hissèneʼui Habré; prasidėjo Čado ir Libijos ginkluotas konfliktas. 1987 pabaigoje, tarpininkaujant Afrikos vienybės organizacijai, Libija ir Čadas sudarė paliaubas, 1989 pasirašė taikos sutartį, kuria įsipareigojo ginčą dėl Aozou ruožo spręsti politinėmis priemonėmis. 1989 priimta prezidento įgaliojimus išplėtusi konstitucija; prezidentu visuotiniais rinkimais išrinktas Hissèneʼas Habré.
1990 per karinį perversmą jį nuvertęs ir laikinuoju valstybės vadovu tapęs I. Déby pažadėjo atkurti daugiapartinę politinę sistemą, surengti prezidento ir parlamento rinkimus. 1994 Libija išvedė savo kariuomenę iš Aozou ruožo (čia beveik nuolat buvo nuo 1973). 10 dešimtmečio viduryje tęsėsi opozicinių grupuočių partizaninė kova. 1996 Franceville’yje (Gabonas) Čado vyriausybė ir 13 opozicinių partijų susitarė rinkimų metu nutraukti kovas ir sudaryti specialiąsias saugumo pajėgas. 1996 referendumas priėmė naują konstituciją. Čadas paskelbtas unitarine valstybe, surengti rinkimai – prezidento (juo 1996 tapo I. Déby; 2001, 2006, 2011, 2016 ir 2021 perrinktas) ir parlamento (juos 1997, 2002 ir 2011 laimėjo Patriotinis išsigelbėjimo judėjimas; 2002–11 rinkimų nebuvo). I. Déby autoritarinio valdymo metais Čade labai paplito korupcija, nepotizmas bei kronizmas, vykdytos represijos prieš opoziciją.
Čado prezidentas I. Déby (dešinėje) ir Prancūzijos prezidentas F. Hollandeʼas ( Le Bourget, prie Paryžiaus, 2015 11 30)
2005–10 šalies rytuose vyko Čado kariuomenės (nuo 2008 02 remiamos Jungtinių Tautų, pirmiausia Prancūzijos, karinių dalinių) ir Sudano remiamų sukilėlių kovos. Nuo 2010 Čado teritorijoje išpuolius rengė gretimoje Nigerijoje veikianti islamistų grupuotė Boko Haram. 2019 01 Čadas atkūrė diplomatinius santykius su Izraeliu (nutraukti 1972). 2021 04 20 I. Déby buvo mirtinai sužeistas per kovas su sukilėliais šalies šiaurėje. Valstybės vadovo (formaliai – Pereinamosios karo tarybos pirmininko) pareigas perėmė jo sūnus Mahamatas Déby.
1960 Čadas tapo Jungtinių Tautų, 1963 – Afrikos vienybės organizacijos (nuo 2001 Afrikos Sąjunga) nariu. Diplomatiniai santykiai su Lietuva nuo 1994 08 10.
1489
1412
2271