čakonà (isp. chacona), instrumentinės muzikos (rečiau vokalinės instrumentinės muzikos) žanras. Rimto, iškilmingo pobūdžio kūrinys – variacijos su nekintamu bosu (basso ostinato). Čakona panaši į pasakaliją, tik čakonos variacijų pagrindas – ne temos melodinė linija, bet jos harmoninė sandara.
Paplito 17 a. (C. Monteverdi, G. Frescobaldi, F. Cavalli, A. Stradella, D. Buxtehude); ypač suklestėjo J. S. Bacho ir G. F. Händelio kūryboje. Dažnai čakona užbaigdavo siuitą (pvz., J. S. Bacho čakonos iš II partitos smuikui solo). 18 a. pabaigoje čakonas nustota kurti; vėl atgimė su neoklasicizmo tendencijomis (J. Brahmso IV simfonijos finalas). 20 a. reikšmingų čakonų sukūrė M. Regeris, F. B. Busoni, B. Bartókas, D. Šostakovičius, R. Ščedrinas, latvių kompozitorius P. Plakidis, lietuvių – E. Balsys, V. Jurgutis.
2309