Calixto Bieito

Bieito Calixto (Kaliksto Bieto) 1963 11 02Miranda de Ebro (Kastilijos ir Leono autonominė sritis), ispanų teatro režisierius.

1985 baigė Barselonos universitetą (ispanų filologiją ir meno istoriją). Lankė Tarragonos teatro meno mokyklą, Teatro institutą Barselonoje. 1999–2010 Barselonos Teatre Romea, 2011–12 Barselonos tarptautinio teatro vadovas, 2010–12 Tarptautinio Kastilijos ir Leono meno festivalio, nuo 2017 – Bilbao Teatro Arriaga meno vadovas, 2013–15 Bazelio teatro reziduojantis režisierius.

Svarbesni klasikinio repertuaro operų spektakliai: G. Bizet Karmen (1999, 2010, 2012, 2015, 2017, 2020, 2021), W. A. Mozarto Visos jos tokios (2000, 2015) ir Don Žuanas (2002), G. Verdi Kaukių balius (2000), Makbetas (2002), Traviata (2003), Don Karlas (2006), Aida (2010), Otelas (2014), Likimo galia (2015), Simonas Bokanegra (2018), Sicilijos mišparai ir Falstafas (abu 2020), G. Puccini Madam Baterflai (2005), Mergina iš Vakarų (2007), Turandot (2014), Toska (2017), P. Mascagni Kaimo garbė, R. Leoncavallo Pajacai (abu 2005), R. Wagnerio Skrajojantis olandas (2008), Parsifalis (2010), Tanhoizeris (2015, 2017), Lohengrinas ir tetralogija Nybelungo žiedas (abu 2020), L. van Beethoveno Fidelijus (2010), C. M. von Weberio Laisvasis šaulys (2011), J. Offenbacho Hoffmanno pasakos, M. Musorgskio Borisas Godunovas (abu 2013), J.‑Ph. Rameau Platėja (2015), H. Purcellio Audra (2015) ir Fėjų karalienė (2016), J. F. F. É. Halévy Žydė (2016), H. L. Berliozo Trojėnai (2017) ir Fausto pasmerkimas (2021), C. Monteverdi Popėjos karūnavimas (2018).

Calixto Bieito

Calixto Bieito

C. Bieito. G. Bizet operos Karmen spektaklio scena (2015, dirigentas Richardas Armstrongas, scenografas Alfonsas Floresas, kostiumų dailininkė Mercè Paloma; priekyje: Karmen – Justina Gringytė, Don Chosė – Ericas Cutleris; Anglų nacionalinė opera Londone)

Režisavo ir modernizmo laikotarpio, šiuolaikinių operų spektaklių: A. Bergo Voicekas (2005) ir Lulu (2009), I. Stravinskio Švaistūno karjera (2006), R. Strausso Elektra (2007), L. Janáčeko Jenufa (2007), Iš mirusiųjų namų (2016) ir Katia Kabanova (2021), G. Ligeti Didysis siaubūnas (2010, 2019), F. Poulenco Karmeličių pokalbiai (2011), D. Šostakovičiaus Ledi Makbet iš Mcensko apskrities, Tošio Hosokavos Handžio (abu 2013), B. Bartóko Hercogo Mėlynbarzdžio pilis (2015), S. Prokofjevo Ugnies angelas (2017), A. Schönbergo Mozė ir Aronas (2018), Héctoro Parros Palankiosios (2019). Išgarsėjo radikaliomis klasikinių ir šiuolaikinių operų interpretacijomis, laikomas vienu kontroversiškiausių šio žanro režisierių. Operų pastatymams būdinga eklektiškumas, dažnai atvirai demonstruojamos sekso ir smurto brutalios scenos, nuogumas, kūniškumas. Režisavo ne tik populiarių, bet ir itin retai statomų operos spektaklių, t. p. kitų muzikos žanro kūrinių (A. Schönbergo melodeklamacijos ciklą su kameriniu ansambliu Mėnulio Pjero 1998, G. F. Händelio oratoriją Laiko ir tiesos triumfas, K. Weillio zongų operą Mahagonijos miesto suklestėjimas ir nuopuolis, abu 2011, B. Britteno Karo requiem 2016, J. S. Bacho Pasija pagal Joną, G. Verdi Requiem, abu 2018, simfoninę pasiją pagal E. H. Griego muzikos fragmentus Laukimas 2019, 2019 rodytas Vilniuje, sarsuelų).

3227