Camille Saint‑Saëns
Camille Saint‑Saëns
Saint‑Saëns Camille (Kamilis Sen Sánsas) 1835 10 09Paryžius 1921 12 16Alžyras (palaidotas Paryžiuje), prancūzų kompozitorius, pianistas, vargonininkas, dirigentas, muzikos kritikas, rašytojas, pedagogas. Prancūzijos instituto narys (1881). Kembridžo universiteto (1893), Oksfordo universiteto (1907) garbės daktaras. Išgarsėjo kaip vunderkindas: dvejų metų išmoko skaityti ir rašyti, pradėjo skambinti fortepijonu, trejų – sukūrė pirmąją pjesę fortepijonui, nuo penkerių – koncertavo, būdamas dešimties atmintinai skambino L. van Beethoveno sonatas fortepijonui. Nuo 1842 mokėsi skambinti fortepijonu pas C.‑M. Stamaty ir A. Boёly, harmonijos ir kontrapunkto pas P. Maledeną. Nuo 1848 Paryžiaus konservatorijoje mokėsi vargonuoti pas F. Benoist ir kompozicijos pas J. F. F. É. Halévy.
Nuo 1853 vargonavo Paryžiaus bažnyčiose. Jo vargonavimo meistriškumą ir kūrinius labai vertino R. Schumannas, Ch. Gounod, G. A. Rossini, H. L. Berliozas, ypač F. Lisztas (iki mirties draugavo su juo). 1861–65 mokė skambinti fortepijonu L. Niedermeyerio mokykloje (tarp mokinių A. Messager, G. Fauré, E. Gigout). 1871 su R. Bussine’u įkūrė Nacionalinę muzikos draugiją (Société Nationale de Musique), kuri propagavo prancūzų kompozitorių (C. Saint‑Saënso, G. Fauré, C. Francko, É. V. A. Lalo ir kitų) muziką.
Nuo 1871 gastroliavo užsienyje kaip pianistas (garsėjo kaip W. A. Mozarto kūrinių interpretuotojas, pirmasis atliko visus jo koncertus fortepijonui) ir dirigentas (daugiausia dirigavo savo kūrinius). Paskutiniais gyvenimo dešimtmečiais daug keliavo po Europą, Šiaurės Afriką, Aziją, Šiaurės ir Pietų Ameriką (savo keliones Sannois slapyvardžiu aprašė knygose).
Buvo eruditas, domėjosi istorija, geologija, archeologija, botanika, matematika, astronomija, dalyvaudavo mokslininkų diskusijose, parašė mokslinių straipsnių ir esė apie akustiką, senovės Romos teatro istoriją, botaniką, filosofiją, okultizmą, senuosius instrumentus.
Kūryba
Muzikinei kūrybai įtakos turėjo Vienos klasicistai, prancūzų didžiosios operos kūrėjai (J.‑Ph. Rameau, É. N. Méhulis), F. Lisztas (C. Saint‑Saënsas pirmasis iš prancūzų kompozitorių sukūrė simfoninę poemą, panaudojo monotematizmo elementus). Kūrybai būdinga neoklasicistinė estetika, žanrų įvairovė, formų ir proporcijų grakštumas, aiškumas, šviesi lyrika, emocinis santūrumas, elegancija.
Kūriniai
13 operų, tarp jų – Sidabrinis varpelis (Le Timbre d’argent 1864, pastatyta 1877), Geltonoji princesė (La Princesse jaune 1871, pastatyta 1872), Samsonas ir Dalila (Samson et Dalila 1867–76, pastatyta 1877), Étienne Marcel (1878, pastatyta 1879), Henrikas VIII (Henry VIII 1880–82, pastatyta 1883), Prozerpina (1887), Askanijus (Ascanio 1888, pastatyta 1890), baletas Žavota (Javotte 1896), oratorijos, tarp jų – Kalėdų oratorija (Oratorio de Noёl 1858), Tvanas (Le Déluge 1874), Pažadėtoji žemė (The Promised Land 1913), kantatos, tarp jų – Prometėjo vestuvės (Les Noces de Prométhée 1867), mišios (1856), Requiem (1878), 5 simfonijos – A‑dur (apie 1850), I Es‑dur (1853), Romos miestas F‑dur (Urbs Roma 1856), II a‑moll (1859), III c‑moll (su vargonais, 1886), 4 simfoninės poemos – Omfalės ratelis (Le Rouet d’Omphale 1871), Mirties šokis (Danse macabre 1874), Heraklio jaunystė (La Jeunesse d’Hercule 1877), 4 uvertiūros, Aragono chota (Jota aragonesa 1880), 5 koncertai (D‑dur, 1858; g‑moll, 1868; Es‑dur, 1869; c‑moll, 1875; F‑dur Egiptietiškasis 1896), Auvergnės rapsodija (Rapsodie d’Auvergne 1884), fantazija Afrika (Africa 1891) fortepijonui ir orkestrui, 3 koncertai (A‑dur, 1859; C‑dur, 1879; h‑moll, 1880), Introdukcija ir rondo capriccioso (Introduction et Rondo capriccioso 1863), Romansas (Romance 1874), Koncertinė pjesė (Morceau de concert 1880), Havanietė (Havanaise 1887), Andalūziškasis kapričas smuikui ir orkestrui (Le Caprice andalou 1904), 2 koncertai violončelei ir orkestrui (a‑moll, 1873; d‑moll, 1902), kameriniai kūriniai, tarp jų – Zoologinė fantazija. Žvėrių karnavalas 2 fortepijonams, 2 smuikams, altui, violončelei, kontrabosui, fleitai, fisharmonijai, ksilofonui ir čelestai (Fantaisie zoologique. Le Carnaval des animaux 1886), 2 styginių kvartetai (e‑moll, 1899; G‑dur, 1918), kūriniai vargonams, apie 100 dainų ir romansų, vokaliniai duetai, chorai, muzika kino filmui Hercogo de Guise’o nužudymas (1908, režisieriai Ch. Le Bargy, A. Calmettes’as), muzika dramos spektakliams.
Knygos
Parašė daug muzikos kritikos straipsnių, dalį jų išleido knygose Harmonija ir melodija (Harmonie et mélodie 1885), Portretai ir prisiminimai (Portraits et souvenirs 1899), Praleistos pamokos (École buissonnière 1913). Išleido poezijos rinktinę Kasdienės eilės (Les Rimes familières 1890), komediją Karalius Apepi (Le roi Apépi 1903) ir kitų literatūros kūrinių.
Apdovanojimai
Prancūzijos Garbės legiono Didysis kryžius (1913).
Atminimo įamžinimas
Nuo 2014 kasmet teikiami C. Saint‑Saënso vardu pavadinti Europos kino kompozitorių apdovanojimai.
L: J. Harding Saint‑Saёns and His Circle London 1965; A. Hervey Saint‑Saёns Freeport 1969; B. Rees Camille Saint‑Saёns: A Life London 1999; S. Studd Saint‑Saёns: A Critical Biography London–Madison 1999; J. Gallois Ch.‑C. Saint‑Saёns Sprimont 2004.
267
-Sannois