di Cavour Camillo Benso (Kamilas Bensas di Kavùras) 1810 08 10Turinas 1861 06 06Turinas, Pjemonto ir Italijos valstybės veikėjas. Iš didikų giminės. 1826 baigė Turino karo akademiją, iki 1831 tarnavo inžinerijos daliniuose, atsistatydinęs 1831–47 dirbo šeimos dvarų prie Turino valdytoju; tyrinėjo Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos ūkio ir politinę plėtrą. J. Benthamo, B. Constant’o, F. Guizot, R. Peelio idėjų veikiamas tapo atsargių reformų šalininku. 1847 su kitais įsteigė ir leido liberalų laikraštį Il Risorgimento, kuriame pagrindė Italijos suvienijimo vadovaujant Pjemontui (stipriausiai jos valstybei) idėją. 1848–49 parlamento deputatas. Pjemontui pralaimėjus 1849 karą su Austrija siekė Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos paramos. 1850 jūrų, prekybos, žemės ūkio ir finansų ministras.
Camillo Benso di Cavour (1861)
1852–59 ir 1860–61 ministras pirmininkas; nepasidavė karaliaus Viktoro Emanuelio II siekiams konstitucijoje panaikinti parlamento viršenybę. 1855 uždarė pusę šalies vienuolynų; skatino bankus teikti daugiau paskolų, rėmė kasyklų ir geležinkelių plėtotę. Pjemontas tapo vienintele liberaliai reformuojama Apeninų šalimi ir kovos dėl Italijos suvienijimo lyderiu. Pagal 1858 06 sutartį už Napoleono III karinę paramą vienijant Italiją perleido Prancūzijai Nicą ir Savoją; 1859 04 paskelbė karą Austrijai dėl Lombardijos ir Venecijos. Prancūzijai su Austrija pasirašius separatines paliaubas (07 11) atsistatydino. Spaudžiant Austrijos stiprėjimu nepatenkintai Didžiajai Britanijai 1860 01 grąžintas į pareigas. 1860 paskatino referendumus Modenoje, Parmoje, Romanijoje ir Toskanoje, per juos gyventojai pritarė prisijungimui prie Pjemonto. 1860 09 pasiuntė Pjemonto kariuomenę į Popiežiaus valstybę, vėliau į G. Garibaldi išvaduotą Abiejų Sicilijų karalystę ir jas prijungė prie Pjemonto. 1861 03 paskelbus Italijos karalystę paskirtas pirmuoju Italijos ministru pirmininku. Mirė, manoma, nuo maliarijos.