cantus firmus (lot. tvirtas dainavimas), tam tikra melodinė sandara – daugiabalsio muzikos kūrinio pagrindas. Tai kūrinio pagrindinė melodija, paimta dažniausiai iš anksčiau sukurtų liturginių arba pasaulietinių kūrinių. Šiai melodijai buvo kuriami kontrapunktiniai balsai. Tokia komponavimo technika gyvavo viduramžių (nuo 12 a.) ir Renesanso muzikoje. Viduramžių daugiabalsiuose muzikos kūriniuose kaip cantus firmus daugiausia vartotos grigališkojo choralo melodijos. 12–13 a. organume choralo melodija skambėdavo ištisai, kitų žanrų kūriniai būdavo grindžiami choralo fragmentais. Nuo 13 a. antros pusės greta grigališkojo choralo cantus firmus pradėta vartoti ir pasaulietines melodijas. 15–16 a. atsirado cantus firmus melodijos variacijų. Balsas, vedantis cantus firmus, vadintas tenoru; juo iš pradžių buvo daugiabalsio muzikos kūrinio apatinis balsas, vėliau cantus firmus vartotas viduriniame arba viršutiniame balse ir pakaitomis skirtinguose balsuose. 17–18 a. muzikoje cantus firmus technika neteko reikšmės. Naujai cantus firmus traktuotas protestantiškojo choralo išdailose. Cantus firmus padėjo atsirasti ostinatinėms variacijoms (su nekintamu bosu arba nekintama melodija).
2990