čárdašas (vengr. csárdás < csárda – smuklė, užeigos namai), vengrų ir Vengrijos čigonų šokis. Dviejų dalių, muzikinis metras 2/4, 4/4, dažnai prasideda lėta įžanga. Pirmoji dalis – lėta, lyriška, mąsli, dažniausiai šokama vyrų, antroji – greita, veržli, šokama poromis. Pabrėžtas dalių kontrastas išryškina vidinį muzikos dramatizmą ir dinamiką. Čardašui, kaip ir visai vengrų muzikai, būdinga aštri, akcentuota ritmika, sinkopės, gausiai ornamentuota melodika, dažna vadinamoji čigoniškoji dermė. Čardašui t. p. būdinga improvizaciškumas, patetika, dramatinė įtampa.
Čardašas atsirado 19 a. viduryje kaip miesto folkloro dalis per vengrų rekrutų ėmimą į Austrijos armiją. Buvo viena verbunkošo stiliaus apraiškų, susijęs su vengrų nacionalinio išsivadavimo judėjimu. Paprastai čardašą grieždavo 4–6 čigonų muzikantų ansamblis (smuikas, klarnetas, cimbolai, violončelė, kartais altas ir kontrabosas). Čardašo melodija pirmą kartą išspausdinta 1834; čardašas ypač išpopuliarėjo 1845–80, buvo šokamas vengrų didikų rūmuose. Savo kūryboje čardašą vartojo vengrų ir kitų tautų kompozitoriai – F. Lisztas (Vengrų rapsodijos, Mirties čardašas, Abstraktusis čardašas), F. Erkelis (operos Laslas Huniadis 1844, Banas Bankas, pastatyta 1861), J. Brahmsas (Vengrų šokiai), F. Schubertas (Vengriškasis divertismentas), L. Delibes’as (Kopelija), P. Čaikovskis (Gulbių ežeras), J. Pakalnis (Sužadėtinė) ir kiti.
3051