cècho nama, pastatas, kuriame buvo cecho administracijos būstinė.
Pagal vidurinių amžių tradicijas, visi cechai privalėjo turėti savo namus, tačiau Lietuvoje netgi dauguma Vilniaus cechų jų neturėjo. Tokių cechų būstinėmis virsdavo jų seniūnų namai arba nuomojamos patalpos. Cecho namais laikomi tik tie pastatai, kuriuose buvo tvarkomi cecho administraciniai reikalai, saugomas jo turtas, vykdavo narių susirinkimai, teismai, tradicinės ceremonijos, kolektyvinės vaišės. Cechų namai, pagal jų statutus, paprastai būdavo miesto gynybinės sienos juosiamoje magistrato teritorijoje. Jie turėdavo susirinkimų salę, iždinę, kartais ir cecho teismo specialią patalpą, dar rečiau – cecho smuklę, nakvynės patalpą (atvykusiems iš kitur). Cechų namai vertingi kaip istorijos, kultūros ir architektūros paminklai. Žinomi šie Vilniaus cechų namai: kalvių (17 a. antra pusė), šaltkalvių (17 a.), kepurininkų, rudinių siuvėjų ir kojinių gamintojų (16 a. vidurys), kailiadirbių (baltušnikų; 18 a. pirma pusė), odų išdirbėjų (18 a. pirma pusė), auksakalių (17–18 a.), mėsininkų (16–18 a.), salyklininkų (18 a.), siuvėjų (17–19 a.), batsiuvių (16–19 a.).
Vilniaus batsiuvių cecho namai (1588–1748; dabartinėje Bokšto gatvėje)
33