cecilianizmas

cecilianzmas (vok. Caecilianismus, angl. Cecilian Movement), 19 a. sąjūdis, siekęs atnaujinti ir išgryninti katalikų bažnytinę muziką, kad ji būtų kuo tinkamesnė liturgijai.

Susiklostymas

Cecilianizmu pavadintas pagal muzikos globėjos šv. Cecilijos vardą. Sąjūdis priešinosi bažnytinėje muzikoje įsivyraujantiems koncertiniam bei operiniam stiliams, ragino sugrįžti prie tikrosios bažnytinės muzikos. Vieni pirmųjų tokias idėjas ėmė skleisti vokiečių romantikai L. Tieckas, F. Schlegelis ir A. W. Schlegelis, E. T. A. Hoffmannas, A. Thibaut bei kiti. Tinkamiausiais jie laikė grigališkąjį choralą, Renesanso epochos bažnytinę polifoniją, P. G. da Palestrinos stilių.

Raida 19 amžiuje

Pagal Vatikano Siksto koplyčios choro (Siksto kapela) modelį (laikytas idealiu bažnytiniu choru) imta kurti chorus ir Vokietijos įvairiuose miestuose (Regensburge, Miunchene, Aachene). Grigališkasis choralas ir palestriniškoji polifonija, tapę cecilianizmo (ir bažnytinės muzikos) pagrindu, nulėmė ir tam tikrą atsiribojimą nuo bendrosios 19 a. muzikos raidos. Cecilianizmą kaip instituciją įteisino vienas ryškesnių 19 a. bažnytinės muzikos kūrėjų ir cecilianizmo ideologas F. X. Wittas, 1868 Bamberge (Vokietija) įkūręs Visuotinę vokiečių Cecilijos draugiją. Netrukus panašių draugijų (Šv. Cecilijos draugijos) atsirado ir kitose Europos šalyse bei Jungtinėse Amerikos Valstijose.

Cecilianizmas Lietuvoje

Cecilianizmas turėjo nemažos įtakos ir Lietuvos bažnytinės muzikos raidai. Regensburgo bažnytinės muzikos mokykloje studijavę J. Naujalis ir T. Brazys savo veiklą bei kūrybą grindė ten suformuotomis nuostatomis, nuo jų nenutolo Č. Sasnauskas, dauguma kitų tos kartos bažnytinės muzikos kūrėjų.

2752