Ceclija, šventoji mergelė, kankinė. Šventė – lapkričio 22. Manoma, gyveno 2 ar 3 a. Italijoje. Iš 6 a. išlikęs istoriškai nepatvirtintas gyvenimo ir kankinystės aprašymas. Pasak jo, Cecilija davė skaistybės įžadus, kurių laikėsi ir po vedybų, už tai angelai ją su vyru vainikavo lelijų ir rožių vainikais. Buvo nuteista mirti, tačiau po kankinimų gyveno dar 3 dienas, per kurias visą turtą išdalijo vargšams. Vyskupas Urbonas Ceciliją palaidojo katakombose, vėliau popiežius Paskalis I (817–824) kūną perkėlė į bažnyčią Trasteverėje (dabar Romos priemiestis); bažnyčia pavadinta Cecilijos vardu. Vaizduojama grojanti arfa, liutnia, vargonais, klavikordu arba su šalia gulinčiais sulaužytais muzikos instrumentais ir giedančiu angelų choru. Atributai – rožės, lelijos, vargonai.
šv. Cecilija (nežinomo lietuvių tautodailininko skulptūrėlė)
Nuo 15 a. laikoma muzikos globėja. Žymiausi jai skirti muzikos kūriniai: H. Purcellio 4 odės, G. F. Händelio Odė Šv. Cecilijos dienai (Ode for St. Cecilias Day).
2271