Čèkijos architektūrà
Senieji laikai
Ankstyviausi paminklai – vienos didžiausių paleolito gyvenviečių Vidurio Europoje – Předmosti (prie Přerovo) ir Dolní Věstonice (Pietų Moravijoje) – su apskrito arba ovalaus plano pusiaužeminiais būstais. Neolito ir bronzos amžiuje statyti Šiaurės ir Pietų Europai būdingi nedideli stulpinės konstrukcijos namai molinėmis sienomis. Čekijoje ir Moravijos aukštumose išliko keltų gyvenviečių (Stradonice prie Berouno, Závistas prie Zbraslavo), apjuostų akmenų sienomis, pylimais ir grioviais, su stačiakampio plano mediniais arba drėbto molio namais.
9–12 amžius
Čekijos architektūros pradžia siejama su Moravijos didžiosios valstybės susikūrimu (9 amžius). Aptikta 9 a. įtvirtintų gyvenviečių liekanų (Prahoje, Znojme, Staré Měste prie Uherské Hradištės) su vėlyvosios antikos ir bizantiškosios architektūros šventyklų (rotondų, kupolinių bazilikų) griuvėsiais. Prahos (Čekijos) kunigaikštystėje (9 a. pabaiga–10 a. pradžia) Karolingų imperijos meistrai statė rotondas, tobulinta statybos technika. 10 a. įsitvirtinusi krikščionybė nulėmė Vakarų Europos kultūros su kai kuriais bizantiškojo stiliaus bruožais įsigalėjimą. 11 a.–13 a. pirmoje pusėje architektūroje daugiausia reiškėsi romaninis stilius, kurį platino vienuolių ordinai. 11 a. viduryje rekonstruota Praha (vietoj medinių pastatyti akmeniniai pastatai), Otonų imperijos pavyzdžiu statytos romaninės šventyklos (Šv. Vito bazilika, 1060–96). 12 a. greta kukliai dekoruotų trinavių bazilikų su 1–3 apsidėmis bei kripta statytos puošnios šventyklos su transeptais ir bokštu kryžmos viduryje (Doksanuose, 12 a. pabaiga, Kladrubuose, 13 a. pradžia). 12 a. antroje pusėje–13 a. pradžioje pastatyta vienuolynų (Strahovo vienuolynas Prahoje), didikų pilių (Křivoklátas, Zvíkovas, Chebas). 12 a. Prahoje iškilo Karalių rūmai su gynybinėmis sienomis ir vartų bokštais. Miestuose statyti akmeniniai dviaukščiai gyvenamieji namai, dengti kryžminiais skliautais, su dirbtuve pirmame aukšte ir gyvenamosiomis patalpomis antrame aukšte.
13–15 amžius
Šv. Barboros katedra Kutná Horoje (1388, architektas P. Parleris)
pilis Koste (14 a.)
Čekijos architektūra suklestėjo gotikos laikotarpiu (13 a. antra pusė–15 a. pradžia). Pastatyta naujų miestų, buvo perstatomi senieji, dažniausiai jie buvo netaisyklingo (Hradec Králové, Pardubice, Písekas, Rabí), kartais taisyklingo (České Budějovice) plano. Miestai turėjo centrinę aikštę, rotušę su aukštu bokštu. Svarbiu Europos kultūros centru tapo Praha; 1348 čia įkurtas universitetas, statyta miestiečių namai, didikų pilys užmiestyje (Karlštejno pilis prie Prahos, 1348). Suklestėjo bažnyčių architektūra. Ankstyvosios gotikos bažnyčios (cistersų vienuolyno bažnyčia Tišnove, 1233–50, klariečių vienuolyno Šv. Agnietės bažnyčia Prahoje, 1234–80) turėjo romanikos bruožų. Brandžiosios gotikos periodu išryškėjo sąsajos su prancūzų gotika: Prahoje perstatyta Šv. Vito katedra (prancūzų architektas Mathey iš Arraso, projektą vėliau tobulino architektas P. Parleris, 1344–99), 1357–78 pastatytas 516 m ilgio, 11 m pločio tiltas, 1890 pavadintas Karolio vardu, pradėta statyti Dievo Motinos bažnyčia (architektas P. Parleris, baigta 1540). 15 a. architektūra darėsi dekoratyvesnė, pradėjo ryškėti renesanso bruožai. Žymiausias vėlyvosios gotikos architektas – B. Riedas (1454–1534), jis suprojektavo Vladislovo salę (1486–1502) Karalių rūmuose Prahos hrade.
16 amžius
Rotušės aikštė: rotušė (kairėje; 14–16 a.) ir Švenčiausiosios Trejybės kolona (1716–54, architektas V. Renderis) Olomouce
Stříbro rotušė (1543, sgrafito dekoras, 1888)
16 a. viduryje reiškėsi renesanso stilius, iš pradžių platinamas italų, vėliau vietos architektų. Pirmieji statiniai – karaliaus vasaros rezidencija – Belvederio rūmai (1538–63, architektai G. Spazzio, P. della Stella, B. Wolmutas) su vadinamuoju Dainuojančiu fontanu (1564–73, architektas T. Jarošas), Švarcenbergo rūmai (1545–63, architektas A. Vlachas) Prahoje. 16 a. antroje pusėje–17 a. pradžioje renesanso stiliumi buvo statomi nauji ir perstatomi iš gotikinių gyvenamieji namai (su atviromis arkinėmis galerijomis, aukštais frontonais, sgrafitu, rustika), rūmai, pilys (Jindřichův Hradeco pilis, 1596, architektai B. Maggi, G. M. Faconni, Litomyšlo pilis, pradėta 13 a., perstatyta 1458–1573 ir 1604, interjeras 18 amžius). Puošniu sgrafito ornamentu fasade išsiskiria Pilzeno rotušė (1558, architektas G. Stazzio, baigta 17 a.), t. p. 1520 iš dalies perstatyta Prahos senamiesčio rotušė.
pilis Červená Lhotoje (16 a.)
17–18 amžius
17 a. pagrindiniai statybų užsakovai buvo didikai, architektūros darbams vadovavo jėzuitų ordinas. Pagal Jėzaus bažnyčios Romoje pavyzdį pastatyta vienanavių, gausiai išpuoštų šventyklų (Šv. Ignaco Lojolos Prahoje, pradėta 1665, architektas C. Lurago). Čekijos baroko architektūrą lėmė architektų tėvo ir sūnaus Chr. Dientzenhoferio ir K. I. Dientzenhoferio veikla. Jų suprojektuotoms Prahos bažnyčioms (Šv. Mikalojaus Malé Stranos rajone, 1711, architektas Chr. Dientzenhoferis, baigta 1751, architektas K. I. Dientzenhoferis, Šv. Mikalojaus senamiestyje, 1735, Šv. Jono Nepomuko, 1739, abiejų architektas K. I. Dientzenhoferis) būdinga formų monumentalumas ir linijų plastiškumas, skulptūrinio dekoro gausa. Gotikos tendencijas plėtojo architektas J. Aichelis Dievo Motinos Ėmimo į dangų bažnyčioje Kutná Horoje (1707), Kladrubų bažnyčioje (1702–16).
17–18 a. suklestėjo rūmų architektūra, kurioje susiliejo italų, prancūzų ir Austrijos baroko bruožai. Rūmų ansambliai buvo paradiški, puošnių interjerų, sudėtingų planų, susieti su kraštovaizdžiu: Prahoje – Valdštejno rūmai (1630, architektai A. Spezza, G. Marini, G. Pierroni), Černíno rūmai (1668–1750, architektai F. Carrati, G. B. Maderna ir kiti). Įspūdingai suplanuotais parkais ir egzotiškais želdiniais pasižymėjo Michnovo (1640–50), Lobkowitzo (1707; architektas G. B. Alliprandi), Fürstenbergo (1747) rūmų ansambliai, Vrtbovo sodas (apie 1720, architektas F. M. Kaňka, skulptūros M. B. Brauno). Užmiesčio rezidencijose paladianizmo architektūra derinta su prancūzų užmiesčio sodybų bruožais.
18 a. pabaigoje Čekijos pasaulietinėje architektūroje pradėjo reikštis klasicizmas. 19 a. antroje pusėje įsivyravo istorizmas, populiari buvo neogotika. 19 a. pabaigoje prasidėjo Čekijos architektūros atgimimas: pradėta restauruoti Šv. Vito katedra Prahoje (baigta 1929), pradėtas statyti jos vakarinis fasadas su bokštais (1835–99, architektas J. Mockeris, 1869–1933, architektas K. Hilbertas). Pastatyta neorenesansiniai neobarokiniai Nacionalinio teatro (1868–83) ir Nacionalinio muziejaus (1890, abiejų architektai J. Zítekas, 1832–1909, ir J. Schulzas, 1840–1917) rūmai, suformuotas Prahos centras su Vaclovo aikšte. 20 a. pradžioje plito modernas, jo žymiausias architektas – J. Kotěra (Tautos namai Prostějove, 1907, muziejus Hradec Královėje, 1912). Nacionalines tradicijas plėtojo architektai B. Ohmannas (viešbutis Central Prahoje, 1898), O. Polívka. Vėlyvojo moderno raidą 20 a. 2 dešimtmetyje užbaigė vadinamasis Čekijos kubizmas, grįstas architektūrinių tūrių formavimu iš geometrinių segmentų (gyvenamieji namai Prahoje, 1913, architektas J. Gočáras).
20 amžius
Tugendhato vila Brno (1930, architektas L. Mies van der Rohe, © LATGA / BILD‑KUNST, 2020)
Po 1918 (susikūrus Čekoslovakijos valstybei) plėtėsi miestai (Praha, Ostrava, Pilzenas, Olomoucas, Brno), juose statytos pramonės įmonės, visuomeniniai ir gyvenamieji namai. Nuo 3 dešimtmečio įsivyravo funkcionalizmas – J. Gočáro, K. Honzíko, J. Havlíčeko, J. Krohos (1893–1974) projektai. Plėtotos tipizuotų pastatų ir industrializacijos idėjos, pastatyta namų komunų. Prahoje pastatyta funkcionalistinių gyvenamųjų kvartalų (Babos rajonas, 1932, architektas P. Janákas).
Naujojo teatro rūmai Pilzene (2014, architektas V. Kružikas, architektūrinė bendrovė Contemporânea Lda)
Po II pasaulinio karo atstatinėti sugriauti miestai. 6 dešimtmečio pirmoje pusėje įsitvirtino tam tikros paradiškumo ir dekoratyvumo tendencijos, grindžiamos neoklasicizmo architektūra: Havířovo miesto projektas (1952), viešbutis Internacional Prahoje (1956, architektas F. Jeřábekas, g. 1909). Kurti miestų rekonstrukcijos planai (Prahos, pradėtas 1951, Brno). 1950–70 kompleksiškai projektuoti 4–5 aukštų daugiabučių gyvenamųjų namų rajonai, kurie nuo 7 dešimtmečio įgavo originalesnių bruožų, buvo labiau pritaikyti prie kraštovaizdžio. Statyti racionalistinės architektūros visuomeniniai pastatai (mokyklos, darželiai, ligoninės, viešbučiai), puošti aliuminio konstrukciniais elementais, plastikais, spalvotu stiklu. Funkcionalumu ir išorės raiška išsiskyrė Makromolekulinės chemijos institutas Prahoje (1965, architektas K. Prageris, g. 1923), ligoninių kompleksas Olomouce (6 dešimtmetis, architektas V. Orbtelis, g. 1901), ligoninės Znojmo (1973, architektas M. Spurný, g. 1921), Federacinio Susirinkimo rūmai (1973, architektas K. Prageris) ir viešbutis Interkontinental Prahoje (1974, architektas K. Filsakas, g. 1917, K. Bubeníčekas, g. 1923). Formos ir konstrukcijų originalumu pasižymi televizijos bokštas netoli Libereco (1963, architektas K. Habáčekas, g. 1924), vandens baseinas Podolio gyvenamajame rajone Prahoje (1965, architektas R. Podzemný, g. 1907), televizijos pastatas (1980) ir Kultūros rūmai (1982) Prahoje, prekybos centras Donas (1983) Hradec Královėje. Nuo 7 dešimtmečio imtasi istorinių paminklų restauravimo, pradėta rekonstruoti istorinius miestus.
Pasaulio paveldo vertybės
Prahos, Český Krumlovo, Telčo (visi nuo 1992), Kutná Horos (nuo 1995) istoriniai centrai, Šv. Jono Nepomuko bažnyčia Zelená Horoje (18 a., nuo 1994), Lednicės ir Valticės kultūrinis kraštovaizdis (nuo 1996), Holašovicės gyvenvietė su 18–19 a. pastatais (nuo 1998), Kroměřío pilis su parku (17–18 a., nuo 1998), Litomyšlo pilis (13–18 a., nuo 1999), Švenčiausiosios Trejybės memorialinė kolona Olomouce (18 a., nuo 2000), Tugendhato vila Brno (1931, nuo 2001), žydų kvartalas ir bernardinų vienuolyno Šv. Prokopo bazilika Třebíčiuje (nuo 2003), Europos SPA miestai (su miestais Austrijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje, Didžiojoje Britanijoje; nuo 2021).
L: E. Šamánková Architektura české renesance Praha 1961; Československá architectura od nejstarši doby po sočastnost Praha 1962; České hrady 2 t. Praha 1971–72; Umelĕcké památky Čech 4 t. Praha 1977–82.
2972
Čekijos kultūra
Čekijos konstitucinė santvarka