Čèkijos dail
Seniausių laikų dailė
Iš paleolito išliko akmeninių ir molinių moterų (Dolní Věstonicės Venera, dvidešimt šeštas tūkstantmetis prieš Kristų), žvėrių statulėlių, iš neolito – keramikos (degtos figūrėlės, papuošalai). Trečio tūkstantmečio prieš Kristų viduryje–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų plito dekoruoti antropomorfiniai ir zoomorfiniai keraminiai indai, ištęstų formų didele apatine dalimi moterų skulptūrėlės. Išliko Lužitėnų, Hallstatto, La Tène’o kultūros dirbinių. Nuo 2 a. sustiprėjo romėnų kultūros įtaka, 6–8 a. turėjo įtakos vėlyvosios antikos, avarų, senovės slavų, nuo 9 a. – Bizantijos ir Karolingų menas.
Romaninio stiliaus dailė
Nuo 10 a. dailės plėtotė siejosi su vienuolynais, kuriuose veikė mūrininkų, drožėjų, tapytojų dirbtuvės. Ankstyvojo romaninio stiliaus (11 a.) knygų miniatiūros tęsė Otonų renesanso tradicijas (Humpoldo legenda apie šv. Vaclovą 1006, Vyšehrado kodeksas 1085). 13 a. romaninėse miniatiūrose ryški bizantiškojo stiliaus įtaka (Mater verborum 13 a. pirma pusė). 12 a. sienų tapyba (Šv. Kotrynos rotondoje Znojme, 1134) primena bizantiškąją, 13 a. ji ekspresyvi (Šv. Jurgio bazilikoje Prahoje, 13 a. pirmas ketvirtis), panaši į Saksonijos ir Tiuringijos sienų tapybą. Mažai išliko romaninių skulptūrų. Ankstyviausios (Šv. Jokūbo bažnyčios netoli Kutná Horos skulptūrinis dekoras, 1165, Šv. Jurgio bazilikos Prahoje bareljefai, 1220–28) turi vėlyvosios antikos bruožų. Romaniniu laikotarpiu pradėjo klostytis (nuo 12 a.) Čekijai būdingi juvelyrikos ir emaliavimo bruožai. 14–15 a. klestėjo siuvinėjimas, austas sudėtingų raštų brokatas, atgaivintos antikinio stiklo technologijos.
Gotikos dailė
Gotikos stilius anksčiausiai pasireiškė skulptūroje, kuria gausiai puoštos katedros. 14 a., veikiant Prancūzijos ir Pietų Vokietijos dailei, atsirado apvaliųjų skulptūrų (Strakonicų madona 1320–30, Buchlovicų madona 14 amžius). Garsėjo Michelės madonos meistras – architektas, skulptorius P. Parléřas (išpopuliarino pietos skulptūras). Ankstyvojoje gotikinėje molbertinėje tapyboje (Mosto madona, Veveřio madona) ryški italų bizantinė maniera ir prancūzų dailės įtaka.
Teodorikas. Šv. Kotryna Aleksandrietė (apie 1360, Nacionalinė galerija Prahoje)
Tapybos raidą paveikė vadinamasis Vyšebrodo altoriaus meistras (ciklas iš Kristaus gyvenimo Vyšebrodo bažnyčios altoriui). Brandžiosios gotikos laikotarpiu (14 a. antra pusė) stiprėjo ryšiai su Prancūzija, iškilo Karolio IV Liuksemburgo dvaro tapytojas Teodorikas. Išpuoselėtų formų, emocionali Teodoriko tapyba lėmė, kad 14 a. pabaigoje–15 a. pradžioje Čekija tapo vienu svarbiausių tapybos ir skulptūros minkštojo stiliaus centrų Europoje (Pilzeno madona 1395, Šv. Vito madona, apie 1400). Vėlyvosios gotikos laikotarpiu (nuo 14 a. pabaigos) kurta sienų tapyba (Jindřichův Hradeco pilies senųjų rūmų, 1338, Emauso vienuolyno Prahoje, apie 1360), altorių paveikslai (Třeboňo altoriaus meistro, Rajhrado altoriaus meistro paveikslų ciklai).
14 a. klestėjo knygų miniatiūra (dailininkai Oldřichas ir Pašekas), iš pradžių veikiama Prancūzijos, Italijos ir Saksonijos miniatiūros tradicijų, nuo 14 a. vidurio – Italijos protorenesanso (Jano Stršediečio maldynas, apie 1364, Rajhrado maldynas, iki 1364, Brno miesto teisės knygos, 14 a. antra pusė).
16–18 amžiaus dailė
16 a. Čekijos dailėje reiškėsi renesanso, gotikos, kartais ir manierizmo tendencijos (Litomĕřicės altoriaus meistras). 16 a. antroje pusėje tapyboje išplito pasaulietiniai žanrai, ypač portretas. Mitologines kompozicijas L. Cranacho vyresniojo maniera kūrė monogramistas IW. 16 a. miniatiūroje tęstos gotikos tradicijos (Šv. Vito katedros Prahoje gradualas, 1552, dailininkas Fabiánas Puléřas, apie 1520–1562). Skulptūra buvo daugiausia dekoratyvinė (stiuko lipdiniai Pardubicės pilyje, 1520, karaliaus medžioklės rūmuose Prahoje, 1555, skulptorius G. Camione). 1520 Jáchymove įkūrus monetų kalyklą pradėjo plėtotis Čekijos medalių menas. 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje skulptūroje išryškėjo manierizmo bruožai (Jindřichův Hradeco pilies Rondellos paviljono stiuko dekoras, skulptorius Georgas Bendlas, apie 1570–1656). Rudolfo II dvare dirbusių vokiečių, italų, Nyderlandų skulptorių ir tapytojų (H. von Aachenas, A. de Vriesas, Bartholomaeus Sprangeris, 1546–1611, Roelandtas Savery, apie 1576–1639) kūryboje yra baroko užuomazgų. 16 a. padaugėjo pasaulietinių taikomųjų dekoratyvinių dirbinių; plėtota keramika, juvelyrika (Rudolfo II karūna), kalvystė. 17–18 a. klestėjo čekų stiklas. Dailieji audiniai austi pagal Nyderlandų ir Prancūzijos audimo tradicijas.
Baroko nacionalinės skulptūros pagrindus padėjo Janas Jiří (Johannas Georgas) Bendlas (apie 1620–80). J. J. Hermano, P. Hermano, Matejo Vaclavo Jäckelo (1655–1738), O. Mosto (17 a. antra pusė), Franzo Preisso (1660–1712) kūryboje ryški G. L. Bernini įtaka. Žymiausias Čekijos baroko skulptorius – F. M. Brokofas. Egzaltuota, sudramatinta maniera kūrė M. B. Braunas. 18 a. viduryje reiškėsi rokokas (Ignácas Františekas Weissas, apie 1695–1756, Janas Antonínas Quitteineris, 1709–65, Richardas Prachneris, apie 1705–82).
Baroko tapybos pradininko K. Škrétos kūryba panaši į karavadžistų. Kita tapybos kryptis (Michaelis Leopoldas Lukasas Wilmanas, 1630–1706, J. K. Liška) buvo artima flamandų barokui. Vėlyvojo baroko laikotarpiu labiausiai reiškėsi P. J. Brandlis, V. V. Reineris, J. R. Byssas (1662–1738), Johannas Adelbertas Angermayeris (1674–1740). Dirbo vokiečių tapytojas C. D. Asamas. 18 a. antroje pusėje sustiprėjo rokoko apraiškos (F. X. K. Palko, Norbertas Grundas, 1717–67).
19 amžiaus–20 amžiaus pradžios dailė
1799 Prahoje įsteigta Dailės akademija. 18 a. ketvirtame ketvirtyje–19 a. pirmoje pusėje plito klasicizmas, po 1848–49 revoliucijos – romantizmas, visą 19 a. gyvavo realizmas. Nacionalinio išsivadavimo laikotarpiu buvo populiarios Čekijos istorijos (V. Brožíkas), kultūros (Ludvíkas Kohlas, 1746–1821, Antonínas Machekas, 1775–1844) temos, kurti peizažai (Karelas Postelas, 1769–1818, J. Mánesas). Kaip priešprieša akademizmui plėtota buitinio žanro tapyba (Antonínas Janas Gareisas, 1791–1863, Quido Mánesas, 1828–80, J. Navrátilas), nazarėnų vaizduosenai buvo artima Františeko Tkadlíko (1786–1840) religinė tapyba. Kurtos portretinės miniatiūros. Romantizmo kryptis ryšku J. Máneso, J. Čermáko, realizmo tendencijos – K. Purkynĕ, Soběslavo Pinkaso (1827–1901), Viktoro Barvitiuso (1834–1902), A. Kosáreko, plenerinės tapybos principai – Juliuso Mařáko (1832–99), A. Chittussi kūryboje. Dekoratyvinės sienų tapybos sukūrė M. Alešas, Františekas Ženíšekas (1849–1916), Josefas Tulka (1846–po 1882), Vojtěchas Hynaisas (1854–1925; 1868–83 jie dekoravo Nacionalinį teatrą Prahoje).
liaudies meistro darbo spinta (19 a. pradžia, Žumberko muziejus)
19 a. pirmos pusės taikomoji dekoratyvinė dailė daugiausia klasicistinė, 19 a. viduryje įsivyravo istorizmas, ypač neorokokas. Sukurtas porcelianą imituojantis pieninis pusiau skaidrus (lattimo) ir rubino stiklas. 19 a. pabaigoje plito modernas (jį populiarino A. M. Mucha), 20 a. pradžioje – konstruktyvizmui artimas stilius, kurį skleidė susivienijimo Artěl (1908–34) architektai ir dailininkai (J. Kotěra, J. Plečnikas), 20 a. 2 dešimtmetyje – kubizmas (J. Rozsypalo, 1885–1914, stiklas; Pavelas Janáko, 1882–1956, keramika).
1887 įsteigta su to laikotarpio dailės tendencijomis susijusi dailininkų draugija Mánes. 19 a. pabaigos–20 a. pradžios vaizduojamojoje dailėje reiškėsi romantizmas, impresionizmas, postimpresionizmas; dažna nacionalinė tematika (Ludvíkas Kuba, 1863–1956, Antonínas Hudečekas, 1873–1942, A. Slavíčekas). Simbolizmo apraiškų buvo M. Švabinský, J. Preislerio, vieno iš orfizmo pradininkų F. Kupkos kūryboje. Įsivyravo modernas, ypač grafikoje (A. M. Mucha, Vojtěchas Preissigas, 1873–1944, Adolfas Kašparas, 1877–1934, J. Lada, Arnoštas Hofbaueris, 1869–1944, Vladimíras Županský, 1869–1928). 19 a. suklestėjo Čekijos medalių menas. 8–10 dešimtmetyje skulptūroje neoklasicizmas derintas su realizmu (J. V. Myslbekas). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje S. Suchardos, Josefo Mařatkos (1874–1937), B. Kafkos, J. Štursos, L. J. Šalouno, Otakaro Španielo (1881–1955), F. Bíleko skulptūrose susiliejo modernas, neoklasicizmas, natūralizmas, impresionizmas.
A. M. Muchos plakatas Medėja (spalvota litografija, 1898, Taikomosios dailės muziejus Prahoje)
20 amžiaus pirmos pusės dailė
E. Filla. Vaisių krepšys (aliejus, 1917)
20 a. pirmaisiais dešimtmečiais dailėje buvo populiarus ekspresionizmas ir fovizmas, po 1911 – kubizmas. Veikė grupė Osma (1907–08), vėliau (1911–14) avangardistų grupuotė Skupina výtvarnych umělců (Dailininkų grupė; nariai: tapytojai B. Kubišta, E. Filla, A. Procházka, Otakaras Kubínas, 1883–1969, Vítězslavas Novákas, 1886–1945, skulptorius O. Gutfreundas ir kiti). V. Špála, J. Čapekas, R. Kremlička, J. Zrzavý, 1918 susibūrę į grupę Tvrdošíjní (Kietakakčiai), derino bendrus modernizmo bruožus su nacionaline tematika ir liaudies meno raiška. 1920–31 Prahoje ir Brno veikė avangardistų grupuotė Devětsil (Devynios jėgos). 3 dešimtmečio pradžioje grupė Umelěcká beseda (Dailininkų klubas; nariai: V. Rada, Vojtěchas Sedláčekas, 1892–1973) propagavo postimpresionizmu ir realizmu grįstą nacionalinį romantizmą, kuris vyravo iki II pasaulinio karo. 3–4 dešimtmetyje kartu reiškėsi kubizmas, ekspresionizmas, neoklasicizmas (Vincencas Benešas, 1883–1979, O. Gutfreundas, R. Kremlička, V. Rabasas), t. p. realizmas (V. Novákas, Otakaras Nejedlý, 1883–1957, A. Procházka). Pradėjo kurti jaunesnioji karta (F. Muzika, J. Lada). Taikomojoje dekoratyvinėje dailėje plito konstruktyvizmas ir funkcionalizmas (dailininkų ir architektų grupė Svaz českeho dila / Čekijos kūrybinė sąjunga).
O. Gutfreund. Galva I (bronza, 1919)
20 amžiaus antros pusės dailė
Po II pasaulinio karo dailėje buvo populiarios laisvės, kovos, heroizmo temos. Socialistinio realizmo poveikis reiškėsi sustiprėjusiomis realizmo tendencijomis, plastinės formos detalizavimu. Sukurta marksizmo ideologų skulptūrinių portretų, paminklų sovietų kariams (memorialas žuvusiems sovietų kariams Prahoje ant Vítkovo kalno, skulptorius V. Makovský, Karelas Lidický, 1900–76, K. Pokorný, kiti; įkurtas 1954, perstačius ir išplėtus Nacionalinį išsilaisvinimo memorialą, skirtą Čekoslovakijos kariams legionieriams, 1928–38), Prahos sukilimo dalyviams, nacionalinės istorijos, kultūros ir visuomenės veikėjams. Plėtota monumentalioji dekoratyvinė tapyba, puošianti memorialinių ansamblių pastatų interjerus (Vladimiras Sychra, 1903–63), visuomeninius pastatus (M. Švabinský, Vojtěchas Tittelbachas, 1900–71), knygų grafika ir estampas (J. Lada, Karelas Svolinský, 1896–1986, Antonínas Pelcas, 1895–1967, Antonínas Strnadelas, 1910–76, J. Trnka, Václavas Fiala, 1896–1980, Stanislavas Kolibalas, g. 1925, Jaroslavas Chudomelas, 1929–2016, Jarmila Pavličková, 1929–2007, Emilie Tomanová, 1933–94, Matějus Svoboda, g. 1943, Janas Goloubekas, g. 1949, Janas Otava, g. 1950). 6 dešimtmečio tapyboje socialistinio realizmo stilius pynėsi su monumentalia forma ir ekspresionistinėmis tendencijomis (Richardas Wiesneris, 1900–72, Jiří Horníkas, 1916–61).
Nuo 7 dešimtmečio sustiprėjo avangardistinės tendencijos, reiškėsi abstrakčioji dailė, popartas, naujasis figūratyvumas, hepeningas (Vladimíras Boudnikas, 1924–68, Alešas Veselý, 1935–2015, Janas Koblasa, 1932–2017). Vis dar buvo populiarus impresionizmas (Bohumíras Dvorský, 1902–76, Willi (Vilémas, Wilhelmas) Nowakas, 1886–1977), postimpresionizmas (Antonínas Pelcas, 1895–1967, Aloisas Fišárekas, 1906–80), kubizmas (Františekas Foltynas, 1891–1976). Siekta atgaivinti nacionalines tradicijas, buvo populiari archaizacija, kūriniuose interpretuota luboko raiška. Skulptorių Jano Kulicho (1930–2015), Kláros Patakiovos (g. 1930), Ladislavo Snopeko (1919–2010), Štefano Prokopo (1941–87) kūryboje savitai atsiskleidė impresionizmas, kubizmas, neoklasicizmas. Nuo 9 dešimtmečio Čekijos dailėje reiškiasi postmodernistinės tendencijos.
V. Boudník. Be pavadinimo (monotipija, 1963, Prahos miesto galerija)
1961 įkurtas Centrinis buities kultūros institutas Prahoje, nuo 1962 Prahoje, nuo 1965 Bechynėje pradėtos rengti tarptautinės keramikos parodos. Tekstilės, metalo, stiklo dirbiniais puošiami visuomeniniai interjerai (A. Kybalas, 1901–71, A. Fišárekas, 1906–80, B. Mrázekas, g. 1931, J. Tešinská, g. 1946, K. Zavarská, g. 1948, J. Strčekas, g. 1949, J. Holekas, g. 1953, Z. Krajčovičová, g. 1960). Tarptautinį pripažinimą pelnė Čekijos stiklas (J. Brychta, 1895–1971, L. Smrčková, 1903–89, P. Legocký, g. 1944, I. Jetmaras, g. 1950, J. Hrabanková, g. 1952). 6–7 dešimtmečio keramikos ir porceliano dirbiniai lakoniški ir funkcionalūs (V. Tikalas, 1906–65, G. Fitka, g. 1945), 7–8 dešimtmetyje reiškėsi įmantrumo, skulptūriškumo tendencijos (V. Kveténský, g. 1930, Z. Fibicková, g. 1933, J. Hričakas, g. 1941, D. Mondoková, g. 1946, J. Skoloudová, g. 1954). 9–10 dešimtmetyje, be funkcionalių, plito ir konceptualūs postmodernistiniai parodiniai kūriniai.
2972
L: J. Neumann Modern Czech Painting and the Classical Tradition Prague 1955; České umění gotické. 1350–1420 Praha 1970; Umelěcké památky Čech 4 t. Praha 1977–82; M. Růžička, T. Vlček Keramik der Gegenwart Praga 1979; V. Vimr Malá galerie českych malírů Praha 1980; A. Skýbová České královské korunova¡ní klenoty Praha 1982.
Čekijos kultūra
Čekijos konstitucinė santvarka