Čèkijos gamtà
Čekijos gamtinis žemėlapis
Reljefas
Čekija – neaukštų kalnų ir aukštumų kraštas. 72 % paviršiaus yra 300–800 m aukščio, 24 % – mažiau kaip 300 m, 4 % – daugiau kaip 800 metrų.
Beveik visą Čekiją (apie 90 % teritorijos) užima hercininės kalnodaros suraukšlėtas, alpinės kalnodaros suskaldytas Čekijos masyvas. Tik rytinis pakraštys siekia alpinės kalnodaros suraukšlėtus Vakarų Karpatus (Moravijos–Silezijos Beskidus, Javorníkus, Baltuosius Karpatus) ir apima nedidelę jų dalį. Čekijos masyvą nuo Karpatų skiria Elbės (Labės) aukštupio slėnis, Moravijos Vartų įduba ir Moravos slėnis. Čekijos masyvą sudaro plati tektoninė įduba (viduryje) ir ją juosiantys neaukšti kalnagūbriai: šiaurėje ir šiaurės rytuose – Sudetai (Krkonošės kalnagūbryje yra Čekijos aukščiausias kalnas – Sněžka, 1602 m aukščio; Jesenýkai, 1492 m; Orlicės, Jizeros, Lužicės kalnagūbriai), šiaurės vakaruose – Rūdiniai kalnai (1244 m, Klínoveco kalnas), pietvakariuose – Čekijos Miškas (1042 m, Čerchovo kalnas), Šumava (1378 m, Plechų kalnas), pietryčiuose – Čekijos–Moravijos aukštuma (837 m, Javořicės kalnas).
Čekijos šiaurės vakarinės dalies kraštovaizdis
Čekijos įduboje yra lygumų (Palabio žemuma) ir aukštumų (Berounkos, Pilzeno, Vidurio Čekijos). Palabio žemumoje, Vokietijos pasienyje, yra žemiausia Čekijos paviršiaus vieta – 115 m. Čekijoje yra sričių, kuriose gausu karstinių reljefo formų, urvų, kanjonų; Čekijos–Moravijos aukštumoje – Moravijos, Brdų aukštumoje – Čekijos, Moravijos Vartuose – Hranicės karstas. Čekijos šiaurėje (prie Jičíno) yra dūlėjimo suformuotų įdomios formos stačiašlaičių uolų (Prachovo uolos – geologinis rezervatas). Čekijos rytiniai daliai būdingos skliautakalvės – pailgos aukštumos plokščiomis viršūnėmis, lėkštais šlaitais (pvz., Dyjės–Svratkos skliautakalvė).
Čekijos–Moravijos aukštuma
Klimatas
Klimatas vidutinių platumų pereinamasis iš jūrinio į žemyninį. Žiema švelni, vasara šilta, Moravijos pietuose – karšta. Lygumose ir aukštumose (iki 600 m aukščio) sausio vidutinė temperatūra –2 °C, liepos 18 °C, kalnuose sausio –7, –8 °C, liepos 8–12 °C; aukščiausia užregistruota temperatūra 40 °C, žemiausia –42 °C. Per metus būna 35–45 saulėtos dienos, Moravijos pietuose 50–60 dienų. Čekijos įduboje per metus iškrinta 500–600 mm kritulių (daugiausia vasarą), Šumavos, Sudetų, Beskidų vakariniuose šlaituose 800–1200 mm, Sněžkoje daugiau kaip 1500, Jizeros kalnagūbryje 1700 mm. 150–180 dienų lyja arba sninga. Sniego danga išsilaiko 30–50 dienų, kalnuose apie 175 dienas.
Vidaus vandenys
Čekijos paviršius priklauso 3 jūrų baseinams: Šiaurės (65 % paviršiaus), Juodosios (25 %) ir Baltijos (10 %) jūros. Į Šiaurės jūrą per Čekiją (370 km) teka Elbė (Labe); jos intakai Vltava (433 km), Ohře, Jizera. Juodosios jūros baseinui priklauso Morava (Dunojaus kairysis intakas; Čekijoje 246 km), jos intakas Dyje. Į Baltijos jūrą teka Oderis (Odra, 136 km); jo intakai Opava, Olše. Upės maitinamos kritulių ir sniego tirpsmo vandens. Jų lygis labai svyruoja, būna potvynių. Ežerų mažai – keletas mažų Šumavoje (Černės ežeras, 18 km2). Daug tvenkinių – prie Vltavos (Lipno, Orlíko, Slapų), Želivkos, Ohřės, Dyjės. Čekijos pietuose yra žuvivaisos tvenkinių (Rožmberko, Horusicų). Mineralinio ir terminio vandens versmės: Karlovy Varuose (temperatūra 73 °C), Mariánské Láznėse, Poděbraduose, Teplicėje.
Dirvožemiai
Beveik pusę Čekijos dirvožemių sudaro išplautžemiai (daugiausia Vakarų ir Rytų Čekijoje, Šiaurės Moravijoje, Palabio žemumos rytuose). Aukštumų dirvožemiai daugiausia rudžemiai, Palabio žemumos šiaurėje – kalciažemiai, Vidurio Čekijoje (apie Prahą), Pietų Moravijoje – juodžemiai, susidarę liosingose nuogulose.
Augalija
Miškai užima apie 30 % teritorijos. Vyrauja spygliuočiai (eglės, pušys, kėniai); jų daugiausia kalnų šlaituose. Yra mišriųjų miškų (bukai, kėniai, eglės) ir lapuočių (ąžuolai, bukai, klevai, skroblai, liepos). Čekijos pietryčiuose yra miškastepių, Sudetuose – alpinių pievų.
Gyvūnija
Gyvūnai: lokiai, muflonai, vilkai, šernai, lūšys, briedžiai, lapės, barsukai, ūdros, kiaunės, kiškiai, kurtiniai, tetervinai, fazanai, kurapkos, įvairūs paukščiai giesmininkai.
Aplinkos apsauga
Saugomos teritorijos užima 22,16 % (17 268 km2) šalies ploto. 4 nacionaliniai parkai: Šumavos (685 km2), Krkonošės (363 km2), České Švýcarsko (79 km2), Padyjo (63 km2). 26 kraštovaizdžio draustiniai, 817 gamtos rezervatų, apie 1500 gamtos paminklų. Čekijos pirmykščiai bukų miškai (2021, tarpvalstybinės saugomos teritorijos Rytų Karpatų ir kitų Europos regionų pirmykščiais bukų miškai dalis). 6 UNESCO pripažinti biosferos rezervatai (Krkonošės, Šumavos nacionalinių parkų, Křivokláto, Bílé Karpatų, Třeboňo, Žemutinės Moravos). 14 Ramsaro konvencijos (Čekijoje įsigaliojo 1993) saugomų vietovių (plotas apie 602 km2). Europos ekologinio tinklo Natura 2000 1153 saugomos teritorijos.
dūlėjimo suformuotos stačiašlaitės uolos (Čekijos šiaurės vakarinė dalis)
Moravijos karstas
2097
Čekijos konstitucinė santvarka