Čèkijos mùzika apima čekų ir moravų liaudies bei profesionaliąją muzikinę kūrybą.
Liaudies muzika
Prahos liaudies muzikos festivalyje koncertuoja čekių vokalinis ansamblis
Čekų liaudies muzika daugiausia instrumentinė. Dainos vienbalsės, glaudžiai susijusios su šokiais. 16–17 a. susiklostė čekų liaudies muzikai būdinga ritmika (trijų dalių metras), melodika (dažnai išdėstyta trigarsiais). Muzikos instrumentai: įvairios švilpynės, cimbolai, arfa, citra, smuikas. Moravų liaudies muzika skiriasi nuo čekų. Yra išlikusių senųjų dainų (baladžių, lyrinių, vestuvinių dainų). Būdinga metrų kaita, tačiau vyrauja dviejų dalių metras. Senąjį tradicinį instrumentinį ansamblį (2 smuikai ir pučiamasis instrumentas) pakeitė naujoviškas, kurį sudaro vien styginiai (vietoj pučiamųjų instrumentų – bosai).
Bažnytinė muzika
9–10 a. Čekijoje atsirado profesionalioji bažnytinė muzika. Nuo 10 a. pradžios bažnyčiose giedotas grigališkasis choralas. Nuo 13 a. bažnytinės muzikos centras buvo Šv. Vito katedra Prahoje. Karaliaus rūmuose gyveno garsūs to meto minezingeriai: Frauenlobas (Heinrichas Meisenietis, apie 1250–1318), Reimaras Zveterietis, Mulchas Prahiškis. Pirmieji čekų bažnytinės ir pasaulietinės muzikos kūrėjai 14–15 a. buvo Domoslavas (14 a. pradžia), Janas Jenšteinietis (apie 1350–1400), Zavišas Zapietis (apie 1360–1411). 15 a. atsirado husitų giesmės. Nuo 16 a. buvo leidžiama daug giesmynų (reikšmingiausias 1561 čekų brolių išleistas vadinamasis Šamotulų kancionalas), veiklą išplėtė Literatų brolija (įkurta 14 amžiuje). Jos nariai miestuose steigė chorus, propagavo polifoninę muziką, kurią 16–17 a. kūrė čekai J. Turnovský (16 a. antra pusė), J. Rychnovský (16 a. vidurys–1616), K. Harantas Polžicietis (1564–1621). Prahoje gyveno ir kūrė t. p. ir kitų šalių kompozitoriai: P. de Monte’as (1521–1603), J. Regnart’as (apie 1540–99), C. Luythonas (1556–1620), J. Gallus.
Muzika 17–18 amžiuje
Po 1620, Čekijai praradus nepriklausomybę, jos muzika išgyveno sąstingį, tačiau jau nuo 17 a. vidurio originalią baroko epochos muziką kūrė ir čekų kompozitoriai A. V. Michna (apie 1600–76), V. H. Rovenský (1644–1718), P. J. Vejvanovský (prieš 1640–93), J. D. Zelenka (1679–1745), B. M. Černohorský (1684–1742). Dauguma čekų kompozitorių 17 a.–19 a. pradžioje gyveno ir kūrė kitose šalyse. J. V. A. Stamicas, du jo sūnūs, F. X. Richteris ir A. Filtzas pagrindė Mannheimo mokyklą. J. A. Benda kūrė operas daugiausia Gothoje. Jo vyresnysis brolis F. Benda dirbo Prahoje, po to – 53 metus koncertmeisteriu Frydricho II rūmuose Berlyne. J. Myslivečekas (jo operos ir oratorijos turėjo įtakos W. A. Mozarto kūrybai) sulaukė pripažinimo Neapolyje, kituose Italijos miestuose ir Miunchene. A. Gyrowetzas (teatro ir instrumentinės muzikos kūrėjas), valtornininkas V. J. Stich-Punto (1746–1803) ir pianistas bei kompozitorius J. L. Dusíkas daug keliavo, jie buvo žinomi Europos įviriuose miestuose. J. K. Vaňhalas (1739–1813) gyveno Vienoje, jo simfonijjos ir koncertai prilygo jaunojo J. Haydno kūriniams. F. Tůma (1704–74), žymus to meto kompozitorius, tarnavo kapelmeisteriu imperatorienės Elžbietos rūmuose. Kompozitorius, dirigentas P. Vranický (1756–1808) griežė imperatoriaus orkestre, buvo Vienos rūmų operos vadovas. Jo brolis A. Vranický (1761–1820) buvo kunigaikščio Lobhovitzo kapelmeisteris, vėliau – Vienos rūmų teatro dirigentas. Arfininkas ir kompozitorius J. K. Krumpholzas (1742–90) grojo kunigaikščio Esterhazy rūmų orkestre, vėliau persikėlė į Paryžių. Paryžiuje gyveno ir dirbo J. Kohoutas (1736–apie 1793) ir žymus muzikos teoretikas A. Reicha (reikšmingų muzikologijos traktatų autorius, H. Berliozo mokytojas). V. Pichlas (1741–1805) 21 metus buvo erchercogo Ferdinando rūmų Milane kompozitorius ir muzikinis direktorius. Vieninteliai žymūs šio laikotarpio kompozitoriai, gyvenę ir kūrę Čekijoje, – F. X. Brixi (1732–71), dirbęs Šv. Vito katedroje, ir fortepijono mokytojas, W. A. Mozarto draugas F. Dušekas (1731–99). Prahoje dirbusiems kompozitoriams įtakos turėjo W. A. Mozarto kūryba: jis keletą kartų lankėsi šiame mieste, čia įvyko operų Don Žuanas (Don Giovanni 1787), Tito gailestingumas (La Clemenza di Tito 1791) premjeros.
Muzika 19 amžiuje–20 amžiaus pradžioje
Iki 19 a. pradžios čekų kompozitoriai retai vartojo tekstus gimtąja kalba. Operas ir trumpus bažnytinės muzikos kūrinius pagal čekiškus tekstus kūrė F. V. Miča (1694–1744). Čekų kalba kūrė J. D. Zelenka (1679–1745), F. Benda. 19 a. pradžioje prasidėjus čekų tautiniam atgimimui susidomėta čekų folkloru. 1800 J. J. Ryba (1765–1815) išleido čekų dainų rinkinį, juo pasekė J. E. Doležalekas (1780–1858) ir V. J. Tomášekas (1774–1850). 1794 atlikta pirmoji užsienio kompozitoriaus opera – W. A. Mozarto Užburtoji fleita (čekų kalba), tačiau tik pastačius (1823) J. Weiglio operą Šveicarų šeima (Scweizerfamilie) Čekijoje imta operas statyti čekų kalba. 1826 pastatyta pirmoji čekų opera – F. J. Škroupo (1801–62) Vielininkas (Drátenik).
Čekijos filharmonijos rūmai (1885, architektai J. Zítekas, J. Schulzas)
Antonín Leopold Dvořák
Čekų kompozitoriai vieni pirmųjų pradėjo kurti romantinę muziką fortepijonui. V. J. Tomášeko (1774–1850) fortepijoniniai kūriniai turėjo įtakos F. Schuberto, F. Mendelssohno-Bartholdy, F. F. Chopino kūrybai. 1811 atidaryta Prahos konservatorija, 1830 – Prahos vargonininkų mokykla, 1881 įsteigtas Nacionalinis teatras (B. Smetanos operos Libušė premjera). B. Smetana ir A. Dvořákas laikomi čekų tautinės muzikos mokyklos kūrėjais. B. Smetana savo kūriniuose jungė čekų liaudies muzikos elementus su kitų Europos šalių kompozitorių kūrybos naujovėmis. Tokia sintezė ryškiausia operoje Libušė ir simfoninių poemų cikle Mano Tėvynė (Ma vlast). A. Dvořákas sekė B. Smetanos pavyzdžiu. Jo muzika buvo populiari ne tik Čekijoje, bet ir Anglijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kūriniuose jis vartojo čekų, moravų ir kitų slavų tautų melodijas.
Kiti žymūs 19 a. pabaigos–20 a. pradžios Čekijos kompozitoriai: Z. Fibichas, L. Janáčekas, J. B. Foersteris, J. Sukas, O. Ostrčilas. A. Dvořáko mokinys V. Novákas išgarsėjo ne tik kaip kompozitorius, bet ir kaip pedagogas. Jo mokiniai buvo L. Vycpálekas (1882–1969), J. Jeremiášas ir O. Jeremiášas, E. Axmanas (1887–1949), B. Vomáčka (1887–1965), V. Petrželka (1889–1967), V. Kaprálas (1889–1947), A. Hába (1893–1973) ir K. Hába.
Po I pasaulinio karo debiutavę kompozitoriai L. Vycpálekas (1882–1969), O. Zichas (1879–1934), O. Jeremiášas, K. B. Jirákas (1891–1972), J. Křička (1882–1969) kūrė modernios krypties muziką. Jie patyrė impresionizmo, G. Mahlerio ir R. Strausso, liaudies muzikos ir džiazo įtaką, tačiau neperžengė jau susiklosčiusio čekų muzikos stiliaus ribų. Šie kompozitoriai priklausė Moderniosios muzikos draugijai (veikė 1920–39), jų leidžiamas laikraštis Listy Hudebni matice vėliau pavadintas Tempo.
Kita čekų kompozitorių grupė, kurią sudarė A. Hába, K. Hába, K. Šromas (1904–81) ir K. Reineris (1910–79), patyrė ekspresionistų ir Naujosios Vienos mokyklos įtaką. Jie kūrė atonaliąją, ateminę muziką ir vartojo A. Hábos propaguojamą ketvirtatonių sistemą. 1923 Prahos konservatorijoje buvo įkurta A. Hábos kompozicijos klasė.
Dar viena kompozitorių grupė, kurios lyderiu laikomas B. Martinů, patyrė prancūzų muzikos grupės Šešetas (Les six), I. Stravinskio įtaką. Jų muzikoje vyravo neoklasicistinės bei konstruktyvistinės tendencijos, gausiai vartoti džiazo elementai. Kiti šios grupės nariai: P. Bořkovecas (1894–1972), I. Krejči (1904–68), J. Ježekas (1906–42). E. Hlobilas (1901–87) ir E. F. Burianas (1904–59) savo kūriniuose vartojo naujas komponavimo technikas ir nepriklausė jokiai kompozitorių grupei.
Muzika 20 amžiaus antroje pusėje
Po II pasaulinio karo Čekoslovakijoje muzikos raida buvo pristabdyta. Čekų kompozitorių kūriniuose plito neoromantinis stilius. Supaprastėjo muzikos kalba, gausiai vartoti liaudies muzikos elementai. Tokią muziką kūrė V. Dobiášas (1909–78), J. Kapras (1914–88), J. Seidelas (1908–98), E. F. Burianas. Dauguma čekų kompozitorių, tarp jų – P. Ebenas, J. Rychlíkas (1916–64), Z. Vostřákas (1920–85), M. Kabeláčas (1908–79), sekė kitų 20 a. kompozitorių kūryba.
7 dešimtmečio vidurio čekų kompozitoriai, kūrę eksperimentinę muziką, susibūrė į kūrybines grupes. 1963 Brno įsteigta Grupė A; jos nariai – J. Bergas (1927–71), M. Ištvanas (1928–90), J. Novákas (1921–84), A. Piňosas (g. 1925), P. Blatný (g. 1931), C. Kohoutekas (g. 1929). 1965 įkurta Prahos naujosios muzikos grupė, kurią sudarė Z. Vostřákas, V. Šramekas (g. 1923), M. Kopelentas (g. 1932). 8 dešimtmetyje debiutavo čekų kompozitoriai J. Klusákas (g. 1934), J. Báarta (1935–2012), J. Temtas (g. 1935), J. Krčekas (g. 1939), J. Rybářas (g. 1942), J. Kollertas (g. 1943), V. Tichý (g. 1946), M. Slavický (g. 1947), I. Kurzas (g. 1947), J. Adamíkas (g. 1947); 9 dešimtmetyje – M. Košutas (g. 1954), S. Bodorová (g. 1954), P. Kofroňis (g. 1955), I. Medekas (g. 1956), M. Smolka (g. 1959), H. Bartoňis (g. 1960).
Nuo 18 a. čekai garsėja kaip puikūs atlikėjai. Žymiausi: dirigentai – V. Talichas, K. Ančerlas, R. Kubelíkas, V. Smetáčekas (1906–88), V. Neumannas (1920–92), J. Bĕlohlávekas (g. 1946), pianistai – F. Maxiánas (1907–71), F. Rauchas (1910–36), J. Panenka (g. 1922), I. Moravecas (g. 1930), smuikininkai – F. Ondříčekas (1857–1922), J. Kubelíkas, J. Sukas (g. 1929), I. Ženaty (g. 1962), violončelininkai – M. Sádlo (g. 1912), J. Chuchro (g. 1931), dainininkai – K. Burianas (1870–1924), E. Destinová. Muzikologai: O. Hostinský (1847–1910), Z. Nejedlý (1878–1962), O. Šínas (1881–1943), D. Orelas (1870–1942), F. Helfertas (1886–1945), A. Sychra (1918–69), C. Kohoutekas. Garsėjo Čekų, B. Smetanos, L. Janáčeko, J. Vlacho, V. Talicho, J. Kociáno, J. V. A. Stamico kvartetai, Čekų, J. Suko trio, Čekų nonetas (jo muzikantai S. Šimkaus pakviesti 1924–28 dėstė Klaipėdos muzikos mokykloje). Garsūs Čekijos filharmonijos, Čekijos radijo, Brno filharmonijos simfoniniai orkestrai. Čekijoje veikia 11 operos teatrų, 10 konservatorijų ir muzikos fakultetai Muzikos ir teatro akademijoje Prahoje ir L. Janáčeko muzikos ir teatro akademijoje Brno. Rengiami muzikos festivaliai, tarp jų – Prahos pavasaris, tarptautinis muzikos festivalis Brno.
Čekijos ir Lietuvos muzikiniai ryšiai
Čekijos muzika turėjo įtakos Lietuvos muzikinei kultūrai. 1733–46 ir 1782–84 Radvilų Nesvyžiaus rūmų orkestre grojo čekų instrumentininkai Dusíkai, 1759 – liutnininkas J. Kohoutas. Nuo 1797 Vilniuje gyveno ir kūrė čekų arfininkas ir pianistas J. Sichra, jo sūnūs gitaristai ir kompozitoriai A. ir L. Sichros, 1873–74 kompozitorius Z. Fibichas. 1890–93 Vilniaus miesto teatro orkestrui dirigavo čekų dirigentas V. Sukas (1861–1933). Prahos konservatorijos ir vargonininkų mokyklos auklėtinis R. Liehmannas 1883–1904 vadovavo Rokiškio muzikos mokyklai (tarp mokinių – J. Gruodis). 1883–1903 čekų muzikas J. Mašekas vadovavo kunigaikščio B. Oginskio dvare Rietave veikusiam orkestrui. Čekų diplomatas ir muzikas J. Galia 1919 instrumentavo Č. Sasnausko Requiem. Prahos konservatorijoje studijavo lietuvių kompozitoriai J. Kačinskas, Z. Aleksandravičius, dirigentas V. Marijošius, dainininkė A. Staškevičiūtė. Prahos mūzų menų akademijoje dėsto (nuo 1981), Čekijoje (ir kitose šalyse) koncertuoja klavesinininkė ir vargonininkė G. Lukšaitė-Mrázková. Čekų muzikai ne kartą koncertavo Lietuvoje.
L: O. Hostinský Česká lidová pisen Praha 1906; V. Helfert O české hudbé Praha 1957; I. Belza Istorija češskoj muzykal′noj kul′tury 2 t. Moskva 1959–73.
42
Čekijos kultūra
Čekijos konstitucinė santvarka