Cẽklis, Keklỹs, kuršių istorinė žemė. Priklausė dabartinė Skuodo rajono savivaldybės teritorija, diduma Kretingos, Mažeikių, Plungės, Telšių rajonų savivaldybių teritorijų, dalis Klaipėdos rajono savivaldybės teritorijos. Šiaurinė riba apytikriai sutapo su Lietuvos ir Latvijos dabartine siena, nuo Ventos aukštupio ėjo į pietvakarius per Luokę ir Rietavą iki Veiviržo upės, vakaruose Ceklis siekė liniją Kretinga–Įpiltis. Ceklis pirmąkart minimas Livonijos ordino magistro Andreaso von Stirlando ir Kuršo vyskupo Henriko 1252 07 29 sutartyje dėl Memelburgo (Klaipėdos) pilies statybos. 1253 04 05 jų sutartis sudaryta dėl užkariaujamų Ceklio, Mėguvos, Pilsoto, Kuršo ir jo dalies (Duvzarės) žemių dalybų; manoma, kad 13 a. antroje pusėje Livonijos ordinas jas užgrobė.
baltai 11–12 a.
Po Durbės mūšio (1260) didelėje Ceklio dalyje įsigalėjo žemaičiai, pajūris liko ordinui. 1328 Ceklio vakarinę dalį į šiaurę nuo Karšuvos iki Minijos ir Salanto santakos bei nuo Salanto vidurupio iki Šventosios aukštupio, Klaipėdą su apylinkėmis Livonija perleido Vokiečių ordinui. 1392 Kuršo vyskupas savo Ceklio dalį iškeitė į Livonijos ordino pilį. Po Melno taikos (1422) Ceklis, kaip ir visa Žemaitija, liko Lietuvai ir šaltinių nebeminimas.
Dėl ilgų kovų kraštas buvo žemaičių ir kuršių retai gyvenamas. Žemaičiams asimiliavus kuršius ilgainiui susiklostė žemaičių dounininkų tarmė. Ėmė daugėti gyventojų. 15 a. Gandinga, Gargždai, Medingėnai, Rietavas, Viešvėnai ir Žarėnai tapo Žemaitijos valsčių centrais.
683
415