Čekoslovakija

Čekoslovãkija (Československo), 1918–92 gyvavusi Vidurio Europos valstybė, kurią sudarė dabartinės Čekija ir Slovakija.

Susikūrimas ir tarpukario laikotarpis

Susikūrė žlugus Austrijos‑Vengrijos imperijai. 1918 10 28 Čekoslovakų nacionalinis komitetas Prahoje paskelbė apie Čekoslovakijos sukūrimą. Tam pritarė Slovakijos nacionalinė taryba (įkurta 1918), 1918 10 30 priimdama Martino deklaraciją. 1918 11 14 Nacionalinis susirinkimas (buvęs Nacionalinis komitetas) paskelbė Čekoslovakijos Respubliką. Prezidentu išrinktas T. G. Masarykas (buvo iki 1935), ministru pirmininku 1918–19 buvo K. Kramářas. 1919 įvykdyta pinigų reforma sumažino infliaciją, skatino investicijas. 1919 04 priimtas žemės reformos įstatymas. 1920 konstitucija įtvirtino demokratinę parlamentinę santvarką. Valstybės sienos buvo nustatytos Paryžiaus taikos konferencijoje parengtomis Versalio (1919 06), Saint‑Germaino (1919 09) ir Trianono (1920 06) sutartimis.

Čekoslovakija apėmė Čekiją, Moraviją, Slovakiją, dalį Silezijos, Užkarpatės Ukrainą. Tik 67 % Čekoslovakijos gyventojų buvo čekai ir slovakai (kiti – daugiausia vokiečiai). Užsienio politikoje Čekoslovakija orientavosi į Prancūziją, su kuria 1924 sudarė karinę politinę sąjungą. 1920–21 su Jugoslavija ir Rumunija sudarė Mažąją Antantę. Dėl Těšíno srities 1919–20 buvo kilęs ginčas su Lenkija (tarptautinis arbitražas sritį padalijo abiem valstybėms).

Valdant demokratinių partijų (agrarų, nacionalinės socialistų, socialdemokratų ir kitų) koalicijoms kilo Čekoslovakijos ūkis ir kultūra. Plėtojant šalies ekonominį potencialą (Čekoslovakijos teritorijoje buvo sutelkta apie 60 % buvusios Austrijos‑Vengrijos pramonės) 3 dešimtmečio viduryje Čekoslovakija tapo ekonomiškai viena stipriausių pasaulio šalių. Didėjo Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Vokietijos, Belgijos investicijos į šalies pramonę ir bankus, kūrėsi koncernai (Škoda ir kiti).

1930–34 šalį apėmusi ekonominė krizė (sumažėjo eksportas, padidėjo nedarbas) labiausiai paveikė Sudetus ir Slovakiją, kurios ekonominė plėtra ir taip buvo lėtesnė negu Čekijos. Paaštrėję nacionaliniai prieštaravimai buvo didžiausia Čekoslovakijos vidaus problema. Slovakijos liaudies partija (įkurta 1918) reikalavo Slovakijos autonomijos. Nacių Vokietijos politiką nuo 1933 ypač rėmė Sudetų krašto vokiečiai. Jų lyderis K. Henleinas 1933 įkūrė pronacinę organizaciją, kuri 1935 pasivadino Sudetų vokiečių partija. Per 1935 parlamento rinkimus ji surinko 2/3 Čekoslovakijos vokiečių balsų. 1935 05 Čekoslovakijos vyriausybė pasirašė savitarpio pagalbos sutartį su SSRS. T. G. Masarykui atsistatydinus šalies prezidentu 1935 12 išrinktas E. Benešas.

T. G. Masarykas (kairėje) ir E. Benešas

Valstybės padalijimas ir Vokietijos okupacija

Dėl blogėjančių santykių su Vokietija Čekoslovakija nuo 1937 pradėjo justi tarptautinę izoliaciją. Vokietijai 1938 03 aneksavus Austriją Sudetų vokiečių partija, priekaištavusi Čekoslovakijos vyriausybei dėl vokiečių teisių pažeidinėjimo, 1938 04 pareikalavo Sudetų krašto autonomijos. Prezidentui E. Benešui, ministrui pirmininkui M. Hodžai ir užsienio reikalų ministrui K. Kroftai konflikto išspręsti nepavyko (iš Berlyno K. Henleinui buvo įsakyta jokių kompromisinių Čekoslovakijos vyriausybės siūlymų nepriimti). 1938 08–09 su tarpininkavimo misija Čekoslovakiją aplankiusio lordo W. Runcimano nuomonė, kad čekai ir vokiečiai vienoje valstybėje gyventi negali, lėmė Vakarų valstybių strategiją: stengdamosi išvengti karo jos ryžosi Čekoslovakiją paaukoti. 1938 09 29–30 Didžiosios Britanijos, Prancūzijos, Vokietijos ir Italijos vyriausybėms atstovaujantys A. N. Chamberlainas, E. Daladier, A. Hitleris ir B. Mussolini pasirašė Miuncheno susitarimą dėl Čekoslovakijos suskaldymo.

Šalyje buvo paskelbta mobilizacija, tačiau ginklu priešintis nesiryžta. Prezidentas E. Benešas atsistatydino ir emigravo. 1938 10 Vokietija okupavo Sudetų kraštą, Lenkija – Těšíno sritį. 1938 11 Vengrija prisijungė Slovakijos ir Užkarpatės Ukrainos pietinius rajonus (Vienos arbitražai), 1939 03 – dalį Rytų Slovakijos ir visą Užkarpatės Ukrainą. 1938 10 Slovakija gavo autonomiją, čia sudaryta J. Tiso vadovaujama vyriausybė. 1938 11 Čekoslovakijos prezidentu tapo E. Hácha, valstybę oficialiai pradėta vadinti Čekija‑Slovakija. Vokietija siekė tiesiogiai valdyti šalį. Vokietijai paskatinus Slovakija 1939 03 14 buvo paskelbta nepriklausoma respublika (prezidentas J. Tiso).

1939 03 15 Vokietijos kariuomenė okupavo Čekiją, 03 16 įkurtas Bohemijos ir Moravijos protektoratas. E. Hácha liko nominaliu valstybės vadovu, iš tiesų valdė Reicho protektorius. Įvesta planinė ekonomika tenkino Vokietijos reikmes. 1939 11 uždarytos vsos Čekijos aukštosios mokyklos, pradėta represuoti inteligentiją ir žydus. Stiprėjo išeivijos siekiai atkurti Čekoslovakijos valstybę. 1940 07 Londone sudaryta laikinoji emigracinė vyriausybė, vadovaujama prezidento E. Benešo ir ministro pirmininko J. Šrámeko. 1941 ją pripažino Didžioji Britanija, Jungtinės Amerikos Valstijos, SSRS. K. Gottwaldas ir kiti Čekoslovakijos komunistų partijos (įkurta 1921) vadovai orientavosi į SSRS ir veikė Maskvoje.

Per Antrąjį pasaulinį karą suformuoti čekų ir slovakų kariniai daliniai kovėsi Vakarų sąjungininkų ir Sovietų Sąjungos (Čekoslovakų korpusas SSRS) kariuomenėse. 1941 09 Čekijoje buvo įvesta karo padėtis, uždraustos kultūrinės organizacijos, stiprėjo represijos. Apkaltinus ryšiais su E. Benešo vyriausybe 1942 suimtas ir sušaudytas protektorato ministras pirmininkas A. Eliášas. Pradėtos masinės žydų žudynės. Po protektoriaus R. Heydricho nužudymo (1942 05) represijos apėmė visą šalį; 1942 06 sunaikinti Lidicės ir Ležákų kaimai. 1943 12 E. Benešas Maskvoje pasirašė Čekoslovakijos ir SSRS draugystės, savitarpio pagalbos ir pokarinio bendradarbiavimo sutartį. 1944 08–09 vyko Slovakijos sukilimas, kuriam vadovavo prokomunistinė Slovakijos nacionalinė taryba (įkurta 1943).

Komunistinė Čekoslovakija

1945 03 emigracinės vyriausybės atstovai Maskvoje susitarė su J. Stalinu ir K. Gottwaldu dėl bendros vyriausybės sudarymo. Čekoslovakijos nacionalinio fronto 1945 04 suformuota vyriausybė (joje svarbiausius postus užėmė komunistai) patvirtino Košicės programą, numatančią čekų ir slovakų valstybės atkūrimą bei politinius, ekonominius ir socialinius pertvarkymus. 1945 05 05 prasidėjo Prahos sukilimas, 05 09 į Čekoslovakiją įžengė Raudonosios armijos junginiai. 1945 05 10 į Prahą sugrįžo Čekoslovakijos vyriausybė, 05 18 – E. Benešas. Pagal 1945 06 Čekoslovakijos ir SSRS sutartį Užkarpatės Ukraina buvo perduota Sovietų Sąjungai. Po Potsdamo konferencijos (1945 07) iš Čekoslovakijos iškeldinta apie 2,7 mln. vokiečių. Pagal prezidento dekretus buvo konfiskuotas iškeldintų vokiečių, vengrų turtas, pradėta nacionalizuoti pramonės įmones, bankus, akcines bendroves. 1945 06 rinkimus laimėjus Čekoslovakijos komunistų partija (surinko 38,7 % balsų) sudaryta K. Gottwaldo vadovaujama vyriausybė. Komunistų ir kitų partijų atstovų (legaliai veikė 6 partijos) santykiai vyriausybėje blogėjo. Požiūriai galutinai išsiskyrė 1947 vykstant deryboms dėl Marshallo plano priėmimo (SSRS reikalavimu jos buvo nutrauktos).

Nuo 1947 rudens Maskvos remiama Čekoslovakijos komunistų partija siekė tapti vienintele valdančiąja partija. Protestuodami prieš vidaus reikalų ministro savivalę 1948 02 20 atsistatydino 12 ministrų, visi trijų nekomunistinių partijų atstovai (tikėtasi K. Gottwaldo atsistatydinimo). 1948 02 25 sudarius naują vyriausybę komunistai iš esmės įsitvirtino valdžioje. Daug kitų partijų veikėjų, inteligentų emigravo. 1948 05 priimta pagal sovietinį modelį parengta konstitucija paskelbė Čekoslovakiją liaudies demokratine respublika, kuriančia socializmą. Atsisakęs pasirašyti naująją konstituciją 1948 06 atsistatydino E. Benešas. Prezidentu tapo K. Gottwaldas, ministru pirmininku – A. Zápotocký. Iki 1948 pabaigos nacionalizuotos visos pramonės ir prekybos įmonės. 1949–53 vyko pirmasis žemės ūkio kolektyvizacijos etapas (antrasis 1955–58). Čekoslovakijos komunistų partija ėmė persekioti visas visuomenės grupes, kurios nepritarė komunistiniam režimui ar galėjo jam kelti grėsmę. Nuo 1950 vyko nekomunistinių partijų, Bažnyčios, pačios komunistų partijos veikėjų (ir generalinio sekretoriaus R. Slánskio), vadinamųjų slovakų buržuazinių nacionalistų politiniai procesai. Tūkstančiai žmonių buvo įkalinta ar išsiųsta į koncentracijos stovyklas.

Po K. Gottwaldo mirties Čekoslovakijos prezidentu tapo A. Zápotocký, ministru pirmininku 1953–63 buvo V. Široký. Nuo 1955 Čekoslovakija – Varšuvos sutarties narė. Čekoslovakijos komunistų partijos Centro komiteto (CK) I sekretorius A. Novotný (nuo 1953) 1957 tapo ir Čekoslovakijos prezidentu. Jis vengė permainų ir vilkino destalinizaciją. 1960 konstitucija šalį paskelbė Čekoslovakijos Socialistine Respublika, visiškai panaikino Slovakijos savarankiškumą. 7 dešimtmečio pradžioje išryškėjo ūkio krizė. 1964 priimta ekonominės reformos programa, numatanti plėsti rinkos santykius. 1966 pradėta žemės ūkio reforma.

Prahos pavasaris

Slovakijos komunistų partijos CK I sekretoriumi 1963 išrinkus A. Dubčeką prasidėjo slovakų ir centrinės vadovybės nesutarimai. 1968 01 A. Dubčekas išrinktas Čekoslovakijos komunistų partijos CK I sekretoriumi, 03 30 generolas L. Svoboda – Čekoslovakijos prezidentu. Prasidėjo Prahos pavasaris. 1968 04 Čekoslovakijos komunistų partija priėmė politinių ir ekonominių veiksmų programą, kuria siekta liberalizuoti komunistinį režimą ir sukurti demokratiškesnį (žmogiškuoju veidu) socializmo modelį. Panaikinta cenzūra, išplėstos piliečių teisės, pagyvėjo nekomunistinių partijų ir įvairių visuomeninių organizacijų veikla (Dviejų tūkstančių žodžių manifestas ir kita). Reikalaudama nutraukti reformas SSRS spaudė Čekoslovakijos vadovybę ir grasino karine intervencija. 1968 08 20–21 naktį į Čekoslovakiją įžengė Varšuvos sutarties valstybių (SSRS, Bulgarijos, Lenkijos, Vengrijos, Vokietijos Demokratinės Respublikos) kariuomenė (intervencija vėliau teisinta Brežnevo doktrina).

Prahos pavasaris. Demonstrantai Vaclovo aikštėje Prahoje (1968 08 28)

Po 1968 08 23–27 derybų su SSKP CK politinio biuro nariais į Maskvą išvežti A. Dubčekas, O. Černíkas ir kiti Čekoslovakijos vadovai buvo priversti pasirašyti vadinamuosius Maskvos protokolus, leidžiančius dislokuoti Čekoslovakijos teritorijoje SSRS kariuomenę. 1969 01 01 Čekoslovakija pertvarkyta į federaciją, susidedančią iš Čekijos ir Slovakijos Socialistinių Respublikų (vienintelis bent formaliai įgyvendintas Prahos pavasario siekis).

Normalizacijos laikotarpis. Aksominė revoliucija

Iš Čekoslovakijos komunistų partijos CK I sekretoriaus pareigų 1969 04 pašalintą A. Dubčeką pakeitė G. Husákas (nuo 1975 ir Čekoslovakijos prezidentas). Visos reformos buvo panaikintos, pradėta vadinamoji normalizacija. Iš Čekoslovakijos komunistų partijos pašalinta apie 0,5 mln. narių. Daug reformų šalininkų įkalinta, neteko darbo ar emigravo. 1975 01 Čekoslovakija pasirašė Helsinkio pasitarimo Baigiamąjį aktą, kuriuo įsipareigojo, be kita ko, gerbti žmogaus teises. 1977 Čekoslovakijos intelektualai, protestuodami prieš G. Husáko režimą, pasirašė Chartiją 77 – reikalauta, kad vyriausybė vykdytų tarptautinius įsipareigojimus ir garantuotų žmogaus teises. SSRS vykstant SSKP CK generalinio sekretoriaus M. Gorbačiovo pradėtai vadinamajai pertvarkai ir Čekoslovakijoje kūrėsi grupės, atvirai kritikuojančios komunistinį režimą.

1988 08 ir 1989 01 Prahoje vykusioms demonstracijoms pritarė dauguma šalies visuomenės. Čekoslovakijos komunistinis režimas žlugo per vadinamąją Aksominę revoliuciją (1989 11–12). 1989 11 17 Prahoje prasidėjusios demonstracijos netrukus apėmė visą šalį, 11 24 komunistinė vyriausybė atsistatydino. Po derybų su svarbiausiomis opozicinėmis organizacijomis – Piliečių forumu (Čekijoje) ir Visuomene prieš prievartą (Slovakijoje) – 1989 12 10 sudaryta nauja vyriausybė, į kurią įėjo 11 opozicijos atstovų ir 10 komunistų. G. Husákui atsistatydinus 1989 12 29 opozicijos lyderis V. Havelas išrinktas Čekoslovakijos prezidentu.

Pokomunistinis laikotarpis

1990 05 valstybė pavadinta Čekijos ir Slovakijos Federacine Respublika. Pirmuosius nuo 1946 demokratinius parlamento rinkimus 1990 06 laimėjo Piliečių forumas ir Visuomenė prieš prievartą. 1991 01 pradėta įmonių privatizacija, kitos ekonominės reformos. Slovakijai siekiant daugiau savarankiškumo stiprėjo čekų ir slovakų politikų nesutarimai. 1991 05 iš Čekoslovakijos išvesta SSRS kariuomenė. 1992 06 parlamento rinkimus Čekijoje laimėjo iš Piliečių forumo kilusi Demokratinė piliečių partija, Slovakijoje – Judėjimas už demokratinę Slovakiją, susikūręs skilus Visuomenei prieš prievartą ir siekiantis Slovakijos nepriklausomybės. Ministrais pirmininkais tapusių abiejų partijų vadovų V. Klauso ir V. Mečiaro derybos buvo nesėkmingos.

1992 07 17 paskelbta Slovakijos nepriklausomybės deklaracija, 07 20 atsistatydino prezidentas V. Havelas. 1992 11 25 Federacinis susirinkimas nutarė 12 31 naktį padalyti Čekoslovakiją į Čekiją ir Slovakiją.

1644

Santykiai su Lietuva

1922 01 05 Čekoslovakija pripažino Lietuvą de jure. Prahoje veikė Lietuvos pasiuntinybė (1922–39), Lietuvos generalinis garbės konsulatas ir garbės konsulatas, Brno – garbės konsulatas. Kaune 1921–27 veikė Čekoslovakijos konsulatas, 1927–39 pasiuntinybė (iki 1936 Čekoslovakijos pasiuntiniai rezidavo Stokholme), Klaipėdoje – garbės konsulatas.

Čekoslovakijos reikalų patikėtinis dr. M. Niederle (antras iš kairės) su Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pareigūnais J. Aukštuoliu (pirmas iš kairės), ministru D. Zauniumi (centre), S. Girdvainiu ir V. Sidzikausku Kaune (1930)

Sudaryta: abiejų šalių prekybos sutartis, susitarimas dėl pramonės nuosavybės teisių tarpusavio saugojimo (abu 1923), konvencijos dėl teisminės pagalbos civilinėse ir baudžiamosiose bylose (1931). 20 a. 3 dešimtmetyje Lietuva ir Čekoslovakija palaikė glaudžius ekonominius santykius – 1929, 1930 Čekoslovakija pagal Lietuvos importą užėmė 3 vietą, vėliau ekonominiai ryšiai nebuvo tokie intensyvūs – 1937 pagal Lietuvos užsienio prekybą Čekoslovakija užėmė 8 vietą. 1990 Čekoslovakija rėmė Lietuvos nepriklausomybę, siūlė Prahoje surengti Lietuvos ir SSRS vadovų derybas. 1991 08 29 Čekoslovakija pripažino Lietuvą. 1991 09 09 atkurti šalių diplomatiniai santykiai. 1992 Lietuvos ir Čekoslovakijos vyriausybės pasirašė įvažiavimo vizų abipusio atsisakymo sutartį.

2271