celibãtas (lot. caelibatus < caelebs – nevedęs, vienišas), religijose – asketizmo forma, privaloma viengungystė. Siejamas su dvasiniu tyrumu, doriniu ir dvasiniu tobulėjimu. Senovės Graikijoje (Delfų orakulas, Demetros kultas) ir Romoje (Vestos kultas) celibato laikėsi žyniai, gentinių bendruomenių religijose – šamanai. Praktikuojamas hinduizme, budizme. Krikščionybėje žinomas nuo apaštalų laikų (celibato buvo laikomasi laukiant greito Dievo karalystės atėjimo); Jėzus Kristus ir apaštalas Paulius laikėsi celibato ir ragino sekti jų pavyzdžiu (Mt 19, 2, Lk 18, 19, 1 Kor 7, 32–35). Iki 4 a. celibatas dvasininkams buvo neprivalomas. Ankyros sinode (314) diakonams ir vyskupams uždrausta vesti po šventimų. Nuo 4 a. Vakarų Bažnyčioje vedę dvasininkai buvo raginami laikytis celibato; nutarimas priimtas Nikėjos I susirinkime (325). Trulo sinode (692) nutarta, kad celibatas privalomas vyskupams, o diakonai bei kunigai gali būti vedę. Po Laterano II susirinkimo (1139) celibatas tapo privalomas visiems dvasininkams; 1967 popiežius Paulius VI enciklikoje Caelibatus Sacerdotalis patvirtino celibato būtinumą. Po Bažnyčios skilimo (1054) Rytų Bažnyčiose celibatas privalomas vyskupams ir vienuoliams. Rytų apeigų Katalikų Bažnyčiose celibatas privalomas po šventimų, prieš šventimus sudaryta santuoka leidžiama žemesnių šventimų dvasininkams; tai patvirtinta ukrainiečių unitų 1720, maronitų 1736, melchitų 1849, sirų 1888, koptų 1898, armėnų 1911 sinoduose. Evangelikų Liuteronų, Evangelikų Reformatų, Anglikonų Bažnyčiose celibatas nepraktikuojamas (20 a. viduryje pradėjo rastis protestantų vienuolių grupių).

656

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką