celiuliozė

techninė celiuliozė

celiuliòzė (lot. cellula – ląstelė), (C₆H₁₀O₅)_n, polisacharidas, sudarytas iš β‑gliukozės liekanų, sujungtų β‑1,4‑gliukozidiniais ryšiais. Vienas labiausiai paplitusių biopolimerų. Celiuliozė yra pagrindinė augalų ląstelių sienelių sudedamoji dalis, kuri sudaro jose mikrofibriles ir lemia ląstelių sienelių patvarumą bei formą. Augalų lapuose yra apie 30 %, medienoje apie 70 %, vilnamedžio sėklų plaukeliuose apie 90 % celiuliozės. Balta, bekvapė, beskonė pluoštinė medžiaga (pluošto ilgis 3–20 mm). Tankis 1520–1540 kg/m³. 210 °C temperatūroje skyla, nesilydo, kaitinama be oro anglėja, atspari tempimui. Netirpsta vandenyje, eteryje, etanolyje, sugeria drėgmę. Atspari praskiestiems rūgščių ir šarmų tirpalams. Koncentruotų neorganinių rūgščių veikiama hidrolizuojasi nevisiškai – susidaro hidroceliuliozė, kuri toliau hidrolizuojama iki gliukozės (ją rauginant gaunamas hidrolizinis spiritas).

Oro deguonis šarminėje terpėje celiuliozę ardo. Techninė celiuliozė (plaušiena) gaunama iš medienos, virinamos su įvairiomis cheminėmis medžiagomis. Svarbiausi gamybos būdai yra sulfatinis (5–7 h verdama 165–170 °C temperatūros natrio šarmo ir natrio sulfato tirpale) ir sulfitinis ( 5–12 h verdama 130–155 °C temperatūros hidrosulfitų arba sulfitų tirpale). Tirpale, likusiame atskyrus celiuliozę (sulfitinėse išvirose), yra daug cukringų medžiagų, kurios naudojamos etanoliui gauti fermentiniu būdu arba baltyminėms mielėms gaminti. Išvirus celiuliozę šalinamos mechaninės ir cheminės priemaišos, ji balinama ir taurinama. Techninė celiuliozė naudojama popieriui ir kartonui gaminti, chemiškai gryna (ją perdirbus) – dirbtinio pluošto, plastikų, kino juostų, fotografijos filmų, lakų, emalių, ploviklių, parako gamyboje. Mikrokristalinė celiuliozė naudojama vaistų gamyboje, kaip sorbentas – chromatografijoje. Lietuvoje celiuliozę pradėta gaminti 1898 Klaipėdoje.

954

836