cenobtas (gr. koinos – bendras + bios – gyvenimas), krikščionių vienuolis, gyvenantis bendruomenėje. Cenobitų vienuolijoms būdinga bendras gyvenimas, darbas, malda. Vadovauja vyresnysis, dažniausiai abatas. Pirmosios bendruomenės atsirado 4 a. Egipte iš anachoretų susibūrimų. Regulą parašė ir vienuolių gyvenvietes (lot. coenobia) įkūrė Pachomijus. Pirmasis cenobitų vienuolynas įkurtas Tabennisi (Aukštutinis Egiptas). Cenobitai greitai paplito Palestinoje, Sirijoje, Persijoje, Armėnijoje. 5 a. buvo apie 50 000 cenobitų. Rytų Bažnyčioje cenobitinę gyvenseną pritaikė Bazilijus Didysis, Vakarų Bažnyčioje – Benediktas Nursietis, nuo 11 a. – kartūzai.
2198