Centrnės Ãfrikos Respùblikos istòrija
Ikikolonijinis laikotarpis
Žmonės dabartinės Centrinės Afrikos Respublikos teritorijoje gyveno jau paleolito laikais. Seniausi krašto gyventojai – pigmėjai, vėliau juos išstūmė čia apsigyvenusios bandų, gbajų, fulbių ir kitos gentys. 16 a. dalis dabartinės Centrinės Afrikos Respublikos teritorijos priklausė Gaogos valstybei.
Kolonijiniai laikai
19 a. kraštą puldinėjo Rytų Sudano arabai, nuo 19 a. pabaigos skverbėsi prancūzai. Jie 1889 įkūrė atramos punktą Bangį (nuo 1960 Centrinės Afrikos Respublikos sostinė), 1894 užėmė visą Centrinės Afrikos Respublikos teritoriją ir ją pavadino Ubangiu‑Šariu (nuo 1905 Prancūzijos kolonija). Nuo 1910 Ubangis‑Šaris su Čadu ir kitomis šio regiono Prancūzijos kolonijomis sudarė Prancūzijos Pusiaujo Afriką (1911–15 krašto vakarinė dalis priklausė Vokietijos Kamerūnui). Kraštas tapo medvilnės, kavos, dramblio kaulo ir kaučiukmedžio sulčių tiekėju. 1944 Ubangiui‑Šariui suteikta ribota savivalda, 1946 – Prancūzijos užjūrio teritorijos statusas. 1950 įkurtas nepriklausomybės siekiantis Juodosios Afrikos socialinės evoliucijos judėjimas (vadovas B. Boganda). 1958 12 01 Ubangis-Šaris paskelbtas Prancūzijos sandraugos autonomine respublika ir pavadintas Centrinės Afrikos Respublika; vyriausybės vadovu tapo B. Boganda (nuo 1959 – D. Dacko). 1959 priimta konstitucija.
gbajai Ubangyje-Šaryje (atvirukas, apie 1900)
Nepriklausomybės laikotarpis
1960 08 13 paskelbta Centrinės Afrikos Respublikos nepriklausomybė. Jos vyriausybė pasirašė glaudaus ekonominio, karinio ir politinio bendradarbiavimo sutartis su Prancūzija; prezidentu išrinktas D. Dacko. 1962 įtvirtinta vienpartinė politinė sistema; valdančioji partija – Juodosios Afrikos socialinės evoliucijos judėjimas. Po 1966 karinio perversmo prezidentu tapęs J.‑B. Bokassa paleido parlamentą, 1972 pasiskelbė prezidentu iki gyvos galvos, 1974 nacionalizavo užsieniečiams priklausančias įmones. 1976 J.‑B. Bokassa pasiskelbė imperatoriumi, valstybę pavadino Centrinės Afrikos imperija. 1979 09 20 padedant Prancūzijos kariuomenei (nedideli Prancūzijos daliniai buvo šalyje ir po nepriklausomybės paskelbimo) opozicinės jėgos jį nuvertė. Šalis vėl paskelbta respublika, tačiau politinė padėtis liko nestabili: prezidentu vėl tapęs D. Dacko per 1981 karinį perversmą buvo nuverstas, valstybės ir vyriausybės vadovu tapo generolas A. Kolingba (1986–93 – prezidentas). 1987–93 valdančioji partija – Centrinės Afrikos demokratinis susivienijimas (įkurtas 1987, iki 1991 vienintelė legali partija; vadovas P. Lakoutini). 1991, opozicijai reikalaujant, paskelbtos daugiapartinę politinę sistemą įteisinančios konstitucijos pataisos. 1993 prezidentu išrinktas A.‑F. Patassé, parlamento rinkimus laimėjo Centrinės Afrikos liaudies išsivadavimo judėjimas (įkurtas 1979; vadovas A.‑F. Patassé) ir Centrinės Afrikos demokratinis susivienijimas. Sunki šalies ekonominė padėtis didino politinę įtampą. 1996 kilo A.‑F. Patassé atsistatydinimo reikalaujančių kariškių (A. Kolingbos šalinininkų, priklausančių, kaip ir jis, jakomos etninei grupei) maištas. Jį nuslopinti vyriausybei padėjo Prancūzijos karinis dalinys. 1996 pabaigoje atsinaujino karinių grupuočių kova (sukilėliai užėmė sostinės svarbiausius rajonus, nužudė A. Kolingbą). 1997 pradžioje Bangyje, tarpininkaujant Burkina Faso, Čado, Gabono ir Malio prezidentams, paskelbta taikos atkūrimo šalyje programa, vadinamieji Bangio susitarimai. Sudaryta Nacionalinės vienybės vyriausybė, suformuota Bangio susitarimų kontrolės tarptautinė misija, kurią sudarė 700 Burkina Faso, Gabono, Malio, Senegalo ir Togo karių. Dėl misijos pastangų nuginkluoti sukilėlius prasidėjo jos karių ir maištininkų ginkluoti susirėmimai. Juos numalšinus 1997 priešiškos grupuotės pasirašė paliaubas; misija buvo reorganizuota į Jungtinių Tautų Stebėtojų misiją. 1997 pabaigoje iš Centrinės Afrikos Respublikos išvesta Prancūzijos kariuomenė.
1998 parlamento rinkimus laimėjo Centrinės Afrikos liaudies išsivadavimo judėjimas, 1999 prezidentu vėl išrinktas A.‑F. Patassé. Per 2003 03 15 karinį perversmą jis nuverstas. 2003–13 prezidentas buvo François Bozizé (2005 išrinktas, 2011 perrinktas). Jį 2013 03 24 nuvertė Séléka grupuotės sukilėliai, grupuotės vadovas Michelis Djotodia pasiskelbė prezidentu, bet dėl šalyje kilusio pilietinio karo ir ūkio suirutės (2013 BVP smuko 36 %) 2014 01 atsistatydino. 2014–16 šalies prezidento pareigas ėjusi C. Samba-Panza vykdė nacionalinio susitaikymo politiką, siekė atkurti šalyje saugumą ir tvarką. 2016 laimėjęs rinkimus prezidentu tapo nepartinis Faustin‑Archangeʼas Touadéra. 2020 12 jį perrinkus antrai kadencijai šalyje kilo neramumai, buvusio prezidento François Bozizé rėmėjai užėmė didelę dalį šalies teritorijos (2021 Centrinės Afrikos Respublikos kariuomenės daliniai, remiami gausių užsienio samdinių, tarp jų ir rusų Vagnerio grupės, susigrąžino šalies didžiosios dalies kontrolę).
Jungtinių Tautų (1960), Afrikos ir Mauricijaus bendrosios organizacijos (1961), Afrikos Sąjungos (1963), Čado ežero baseino komisijos (1994) narė.
Centrinės Afrikos Respublikos gamta
Centrinės Afrikos Respublikos gyventojai
Centrinės Afrikos Respublikos konstitucinė santvarka
Centrinės Afrikos Respublikos partijos ir profsąjungos
Centrinės Afrikos Respublikos ginkluotosios pajėgos
Centrinės Afrikos Respublikos ūkis
Centrinės Afrikos Respublikos švietimas