centrnis bánkas, finansų ir kredito sistemos svarbiausia institucija, atsakanti už valstybės finansų sistemos ir nacionalinės valiutos stabilumą, pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų sistemų patikimą funkcionavimą.
Centrinių bankų funkcijos
Centrinis bankas įgyvendina valstybės (kartais valstybių grupės) pinigų politiką, prižiūri komercinių bankų ir kitų kredito institucijų veiklą, saugo ir valdo valstybės oficialiąsias aukso, kitų tauriųjų metalų ir užsienio valiutos atsargas, atlieka pinigų emisiją, reguliuoja pinigų apyvartą, teikia finansų, banko paslaugas vyriausybei ir komerciniams bankams, atlieka kitas funkcijas. Įvairiose valstybėse jos gali skirtis.
Atlikdamas pagrindinę – pinigų politikos įgyvendinimo – funkciją centrinis bankas leidžia į apyvartą grynuosius pinigus arba juos išima iš apyvartos, atlieka atvirosios rinkos operacijas, vykdo diskonto politiką, nustato komercinių bankų privalomųjų atsargų normas (banko atsargos), teikia direktyvas bankams ir kitoms finansų institucijoms dėl skolinimosi politikos. Išleisdamas į apyvartą grynuosius pinigus centrinis bankas didina pinigų pasiūlą, išimdamas iš apyvartos – ją mažina. Padidėjusi pinigų pasiūla mažina palūkanų normą, skatina investicijas ir vartojimą. Ši priemonė teigiamai veikia ekonomikos plėtrą, tačiau dėl infliacijos pavojaus naudojama retai.
Centrinis bankas dažnai atlieka atvirosios rinkos operacijas – organizuoja vyriausybės leidžiamų vidaus ir užsienio paskolų obligacijų pardavimą, išpirkimą ir palūkanų už jas mokėjimą. Pirkdamas vyriausybės vertybinius popierius iš komercinių bankų, juridinių ar fizinių asmenų, centrinis bankas didina pinigų pasiūlą, mažina valstybės skolą. Kai kurių šalių centriniai bankai gali pirkti ne tik vyriausybės, bet ir kitokius vertybinius popierius, t. y. atlikti rediskonto operacijas. Kai kur centrinis bankas turi teisę teikti paskolas komerciniams bankams už palūkanas. Keisdamas palūkanų normą (diskonto normą) centrinis bankas gali reguliuoti komercinių bankų skolinimosi politiką ir kartu pinigų pasiūlą. Komercinių bankų privalomųjų atsargų, laikomų tam tikroje centrinio banko sąskaitoje, dydis veikia kreditinių išteklių pasiūlą. Norėdamas padidinti pinigų pasiūlą centrinis bankas mažina privalomųjų atsargų normą, norėdamas sumažinti – ją didina.
Stiprindamas šalies finansų sistemą centrinis bankas taiko direktyvinio pobūdžio priemones, rekomendacijas, kuriomis siekia, kad komerciniai bankai atsisakytų vienų arba imtųsi kitų veiksmų. Pvz., centrinis bankas skatina komercinius bankus didinti nuosavą kapitalą nustatydamas tam tikrą kapitalo pakankamumo rodiklį, siūlo nukreipti lėšas į kurį nors ekonomikos sektorių. Disponuodamas valstybės aukso, užsienio valiutos atsargomis, centrinis bankas palaiko daugiau ar mažiau stabilų nacionalinės valiutos kursą kitų valiutų atžvilgiu. Krintant nacionalinės valiutos kursui centrinis bankas ją superka už užsienio valiutos atsargas, taip padidindamas nacionalinės valiutos paklausą ir pakeldamas kursą. Jei nacionalinės valiutos kursas per didelis, centrinis bankas ją parduoda ir gauta užsienio valiuta papildo valstybės atsargas.
Centrinis bankas yra vadinamas vyriausybės banku, nes jame vyriausybė turi sąskaitą, į kurią suplaukia valstybės pajamos iš mokesčių, valstybinės nuosavybės ir kitų šaltinių, iš jos vyriausybė finansuoja švietimą, sveikatos apsaugą, teisėtvarką, krašto apsaugą, valstybės valdymą ir kita. Praktiškai šios lėšos perskirstomos komerciniuose bankuose, kuriuose savo sąskaitas turi asignavimus gaunančios institucijos. Centrinis bankas t. p. konsultuoja vyriausybę pinigų rinkos, kredito ir atsiskaitymų klausimais, renka ir skelbia pinigų bei finansų statistiką, sudaro ekonomines prognozes, atstovauja valstybės finansų ir bankų sistemai. Didelę nacionalinę skolą turinčių valstybių centrinių bankų esmine funkcija tampa nacionalinės skolos administravimas ir valdymas.
Centrinis bankas vadinamas bankų banku, nes aptarnauja ne tik vyriausybę, bet ir šalyje veikiančius komercinius bankus, kai kuriose valstybėse – ir valstybines institucijas. Komerciniai bankai centriniame banke paprastai turi ne tik privalomųjų atsargų sąskaitas, bet ir korespondentines sąskaitas, per kurias atsiskaito su vyriausybe ir tarpusavyje. Finansų sistemai svarbus centrinio banko, kaip paskutinio skolintojo, arba paskutinio likvidumo šaltinio, vaidmuo. Jei kuriam nors komerciniam bankui iškilus bankroto grėsmei kiti komerciniai bankai atsisako skolinti pinigų arba mokumo problemų turi visi komerciniai bankai, centrinis bankas, siekdamas išvengti bankų bankroto ir išlaikyti visuomenės pasitikėjimą bankais, suteikia jam paskolą.
Daugelio šalių centriniai bankai prižiūri komercinius bankus ir kitas finansų institucijas: išduoda licencijas verstis bankine veikla, nustato komerciniams bankams tam tikrus normatyvus (likvidumo, kapitalo pakankamumo ir kitus) ir kontroliuoja jų laikymąsi, taiko sankcijas už normatyvų pažeidimus.
Centriniai bankai pasaulyje
Pasaulyje 21 a. yra daugiau kaip 190 centrinių bankų. Terminas centrinis bankas pradėtas vartoti apie 1900.
Centrinis bankas gali būti vadinamas šalies banku (Estijos bankas, Ispanijos bankas, Italijos bankas, Japonijos bankas, Latvijos bankas, Lietuvos bankas, Kanados bankas, Nyderlandų bankas, Prancūzijos bankas, Rusijos bankas, Suomijos bankas ir kiti), šalies centriniu banku (Airijos centrinis bankas ir kiti), šalies nacionaliniu banku (Austrijos nacionalinis bankas, Belgijos nacionalinis bankas, Bulgarijos nacionalinis bankas, Danijos nacionalinis bankas, Lenkijos nacionalinis bankas, Rumunijos nacionalinis bankas, Šveicarijos nacionalinis bankas, Vengrijos nacionalinis bankas ir kiti), rezervų banku (Australijos rezervų bankas, Indijos rezervų bankas ir kiti), federaliniu banku ar federaline sistema (Vokietijos federalinis bankas, Federalinė rezervų sistema), valstybiniu (Švedijos valstybinis bankas ir kiti), liaudies (Kinijos liaudies bankas) banku.
Dauguma centrinių bankų yra valstybiniai, kai kurie – mišrios nuosavybės (pvz., Jungtinių Amerikos Valstijų Federalinė rezervų sistema).
Vieni dabar veikiantys centriniai bankai susiformavo palaipsniui įgydami įvairių teisių, kiti buvo steigiami iš karto, paprastai jau veikiančių centrinių bankų pavyzdžiu. Pirmuoju klasikiniu centriniu banku laikomas Didžiosios Britanijos Anglijos bankas (įkurtas 1694). Iš pradžių jis veikė kaip komercinis bankas, buvo šalies vyriausybės pagrindinis skolintojas. 1844 įgijo monopolinę pinigų emisijos teisę, 19 a. antroje pusėje pradėjo kredituoti komercinius bankus supirkdamas jų obligacijas, vėliau – vykdyti ir kitas centrinio banko funkcijas. Iki nacionalizacijos 1946 (1939–1945 buvo nacionalizuoti daugelio Vakarų Europos šalių emisijos bankai) Anglijos bankas veikė kaip pelno siekianti akcinė bendrovė.
Prancūzijos bankas (įkurtas 1800) 1803 įgijo monopolinę banknotų emisijos teisę Paryžiuje, nuo 1848 – ir visoje šalyje (nacionalizuotas 1945). Italijos bankas (įkurtas 1893) 1926 gavo monopolinę banknotų emisijos teisę, nuo 1936 atlieka bankų banko, po Antrojo pasaulinio karo – ir kitas centrinio banko funkcijas. Vokietijos federalinis bankas (Deutsche Bundesbank, įkurtas 1957) atlieka visas centriniam bankui būdingas funkcijas, išskyrus komercinių bankų priežiūrą (šalies bankų priežiūros institucija yra Federalinė kredito įstaigų priežiūros žinyba). Japonijos bankas (įkurtas 1882) taip pat nereguliuoja šalies komercinių bankų veiklos. Jungtinių Amerikos Valstijų centrinio banko funkcijas atlieka Federalinė rezervų sistema (įkurta 1913 po 1907 finansinės krizės), ją sudaro 12 federalinių rezervų bankų, kurie savo regionuose atlieka centrinio banko funkcijas.
Centrinės Afrikos valstybių bankas (Banque des états de l’Afrique Centrale, įkurtas 1955, būstinė Jaundėje) atlieka šešių valstybių (Centrinės Afrikos Respublikos, Čado, Gabono, Kamerūno, Kongo, Pusiaujo Gvinėjos) centrinio banko funkcijas. Vakarų Afrikos valstybių centrinis bankas (Banque centrale des états de l’Afrique de l’Ouest, įkurtas 1955, būstinė Dakare) yra aštuonių šalių (Benino, Bisau Gvinėjos, Burkina Faso, Dramblio Kaulo Kranto, Malio, Nigerio, Senegalo, Togo) bendras centrinis bankas. Rytų Karibų centrinis bankas (Eastern Caribbean Central Bank, įkurtas 1983, būstinė Basseterre) yra aštuonių valstybių ir valdų (Angilijos, Antigvos ir Barbudos, Dominikos, Grenados, Montserato, Sent Kitso ir Nevio, Sent Lusijos, Sent Vinsento ir Grenadinų) centrinis bankas.
Europos Centrinis Bankas (įkurtas 1998, veikti pradėjo 1999) konsoliduoja ir reglamentuoja Europos Sąjungos valstybių centrinių bankų funkcijas. Tarptautinių atsiskaitymų bankas (įkurtas 1930) iš pradžių koordinavo reparacinius mokėjimus tarp nacionalinių centrinių bankų, vėliau vykdė vis daugiau tarptautinių finansinių operacijų ir pamažu tapo ekonomiškai stiprių valstybių centrinių bankų savotišku centriniu banku. Kai kurias centrinio banko funkcijas atlieka Tarptautinis valiutos fondas (įkurtas 1945) ir Tarptautinis rekonstrukcijos ir plėtros bankas (viena Pasaulio banko institucijų, įkurtas 1945).
Centrinis bankas Lietuvoje
Lietuvoje centrinis bankas yra Lietuvos bankas, įkurtas 1922 įvedant nacionalinę valiutą litą. Sovietų Sąjungai okupavus Lietuvą jis 1940 10 03 tapo SSRS Valstybinio banko Lietuvos respublikine kontora. 1941 07 05 Lietuvos bankas atkurtas Lietuvos laikinosios vyriausybės, 1943 04 30 nacių valdžios uždarytas, 1944 07 24 vėl tapo SSRS Valstybinio banko respublikine kontora.
1990 02 13 atkurtas Lietuvos bankas iš pradžių atliko tik komercinių bankų priežiūros funkciją. Įvedus laikinuosius pinigus – talonus, nuo 1992 10 01 bankas pradėjo vykdyti visas klasikinio centrinio banko funkcijas. 1994 04 01 šalyje įvestas valiutų valdybos modelis (lito susiejimas su Jungtinių Amerikos Valstijų doleriu, o vėliau su euru) susiaurino Lietuvos banko funkcijas: grynųjų pinigų kiekį apyvartoje bankas galėjo keisti tik atitinkamai keisdamas turimas aukso ir užsienio valiutos atsargas, negalėjo atlikti paskutinio skolintojo ir kai kurių kitų centrinio banko funkcijų. 2004 Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą Lietuvos bankas tapo Europos centrinių bankų sistemos nariu, 2012 perėmė panaikintų Vertybinių popierių komisijos ir Draudimo priežiūros komisijos funkcijas. 2015 įvedus eurą ir išėmus iš apyvartos litus, Lietuvos bankas formuoja ir įgyvendina vieningą euro zonos pinigų politiką kartu su kitų šalių, įsivedusių eurą, centriniais bankais ir Europos Centriniu Banku.
2687